Ankstyvas gydymas

Daugelis žmonių, sergančių išsėtine skleroze (IS), klausia, kodėl jiems reikėtų pradėti gydytis nedelsiant, ypač tada, kai tuo metu jų simptomai kontroliuojami ir jie apskritai gerai jaučiasi.

Tai suprantama – tokiomis aplinkybėmis vargu ar galima stebėtis sergančiųjų IS abejonėmis dėl bet kokio vaisto vartojimo, be to, gydymas – tai ilgalaikis įsipareigojimas, kurį reikia nenutraukti ir kuriam reikalinga profesionali medikų pagalba.

Rimta faktinė medžiaga byloja, kad reikalingas ankstyvas gydymas didelėmis, dažnai švirkščiamomis interferono dozėmis:-pavyzdžiui, medicinos ekspertai žino, kad nervų ir galvos smegenų pažeidimai įvyksta ankstyvuoju ligos vystymosi laikotarpiu, o visiškas simptomų išryškėjimas gali užtrukti metus; ankstyvas gydymas ligą modifikuojančiais vaistais sulėtina ligos progresavimą.

Siūlomi gydymo būdai

Iki šiol nėra išsėtinės sklerozės (IS) išgydymo būdo, tačiau yra veiksmingų gydymo vaistais būdų. IS gydymui naudojamus vaistus galima suskirstyti į tris grupes:

•  Vaistai, kuriais gydomas ūmus priepuolis (atkrytis) – jie pašalina simptomus, bet nepakeičia IS pagrindą sudarančių mechanizmų ir ligos eigos; šie vaistai paprastai vadinami kortikosteroidais, – tai vieni iš steroidų.
•  Vaistai, kurie pakeičia ligos eigą pašalindami sutrikusių imuninių procesų poveikį. Šiai kategorijai priklauso
• imunomoduliatoriai ir imunosupresantai. Jų poveikis pagrįstas imuninės sistemos ląstelių, kurios atakuoja organizmo centrinę nervų sistemą, aktyvumo sumažinimu.
•  Vaistai specifinių simptomų gydymui. Tai vadinama simptomine terapija.

Kas yra imunomoduliatoriai?

Imunomoduliatoriai – tai ligą modifikuojantys vaistai, kurie pakeičia ligos eigą. Kai kurie imunomoduliaciniai vaistai pasižymi ilgalaikiu poveikiu IS progresavimui. Atsiradus ligą modifikuojantiems vaistams, padaryta didelė pažanga gydant IS. Įrodyta, kad sergantiesiems recidyvuojančiomis šios ligos formomis vaistai davė teigiamų rezultatų, kuriems priklauso:
• recidyvų dažnumo ir sunkumo sumažėjimas;
• sumažėjęs galvos smegenų pažeidimų vystymąsis, nustatomas tiriant magnetinio rezonanso tomografijos metodu (MRT); o kai kurių vaistų (kai kurių LMV) atveju sumažėja negalios tikimybė ateityje.

Didžiausia sėkmės tikimybė

Išsėtinė sklerozė – tai liga, pažeidžianti imuninę sistemą, todėl didžiausią sėkmės tikimybę užtikrina gydymas, sukeliantis imunomoduliaciją. Jau pats pavadinimas nurodo, kad imunomoduliaciniai vaistai „moduliuoja“, t. y. keičia sutrikusius IS imuninius procesus ir pasižymi koreguojančiu imuninę sistemą efektu. Šiai vaistų grupei priklauso interferonai.

Interferonų tarpininko vaidmuo

Interferonai – tai mažos molekulinės masės, tirpūs baltymai (proteinai), tiksliau glikoproteinai, kurie kaip „signalizuojančios medžiagos“, atlieka tam tikrą tarpininko vaidmenį tarp organizmo ląstelių ir organizmo imuninių arba gynybinių procesų. Egzistuoja pakankamai skirtingų interferonų, pasižyminčių skirtingu poveikiu esant uždegimo procesui, kuris kyla susirgusių IS organizme. Pavyzdžiui, beta interferono veikimo tikslas – užkirsti kelią ar slopinti; gama interferono – sustiprinti ar suintensyvinti.

Pastaruoju metu atlikti klinikiniai tyrimai rodo, kad, diagnozavus ligą, gydymą reikėtų pradėti kiek įmanoma greičiau.

Kas yra imunosupresantai?

Imunosupresantai (imunosupresiniai vaistai) veikia nuslopindami organizmo imuninę reakciją, o išsėtinės sklerozės (IS) atveju jie neleidžia „gerosioms“ ląstelėms (leukocitams) atakuoti organizmo. Paprastai leukocitai padeda reguliuoti imuninę sistemą. Imunosupresantais siūlomas kitoks IS gydymo būdas, bet juos vartoti įprasta tada, kai liga progresuoja nepaisant imunomoduliacinio gydymo.

Egzistuoja daug gydyti vėžiui naudotų įrodyto efektyvumo imunosupresantų, kurie vartojami gydant ir progresuojančių formų IS. Imunosupresantai, kurie naudojami būtent IS gydymui, yra azatioprinas, mitoksantronas, kartais – ciklofosfamidas ar metotreksatas.

Kas yra kortikosteroidai?

IS paūmėjimai gydomi stipriais priešuždegiminiais medikamentais, vadinamais kortikosteroidais, t. y. steroidiniais hormonais, į kurių sudėtį įeina kortizonas. Kortikosteroidai vartojami peroraliniu būdu (geriami) arba injekcijomis (švirkščiami į veną). Nepertraukiamas, ilgiau nei 7 mėnesius trunkantis gydymas mažomis kortizono dozėmis apskritai nerekomenduojamas, nes toks gydymo būdas neturi jokios ilgesnės įtakos ligai, o ilgalaikė kortizono terapija gali lemti sunkų pašalinį poveikį. Ji gali sukelti priešlaikinę kaulų dekalcinaciją, nenormalų organizmo riebalų susidarymą, akių lęšiukų drumstumą, aukštą kraujo spaudimą ir diabetą.

Kortizonas sustiprina rūgšties gamybą skrandyje, todėl profilaktikai reikia vartoti antacidus (neutralizuojančius skrandžio sulčių rūgštingumą) arba rūgščių poveikį mažinančius vaistus. Nedidelis svorio priaugimas daugiausia siejamas su padidėjusiu vandens sulaikymu organizme; nustojus vartoti šiuos vaistus, jis greitai išnyksta.

Kortikosteroidai gali padidinti cukraus kiekį kraujyje, tačiau tai nebūtinai gali sukelti neigiamą poveikį sergančiajam IS, nebent šis asmuo sirgtų ir diabetu. Kai kuriems žmonėms dėl šių vaistų gali atsirasti aknės (pustulės, susijusios su riebalų liauka). Trumpalaikiu periodu atsiranda psichologiniai pokyčiai, svyruojantys nuo pakilios nuotaikos iki depresijos simptomų, gali būti juntamas susijaudinimas, o kartais sutrinka miegas. Šie simptomai, nutraukus gydymą, išnyksta.

Interferonai

Interferonai – tai mažos molekulinės masės, tirpūs proteinai, arba tiksliau glikoproteinai, kurie, kaip „signalizuojančios medžiagos“, organizmo imuninių ar gynybinių procesų metu atlieka tarpininko vaidmenį tarp organizmo ląstelių. Egzistuoja pakankamai skirtingų interferonų, pasižyminčių skirtingu poveikiu esant uždegimo procesui, kuris kyla susirgusių IS organizme. Pavyzdžiui., beta interferono veikimo tikslas veikimas – užkirsti kelią ar slopinti; gama interferono – sustiprinti ar suintensyvinti. Apskritai gydymui daugiausia naudojamas rekombinantinis beta interferonas, kadangi neįmanoma gauti pakankamo natūralaus β interferono kiekio.

Egzistuoja du beta interferono tipai:
• beta 1a interferonas gaminamas pagal rekombinantines genetikos metodikas naudojant žinduolių ląsteles;
• beta 1b interferonas gaminamas pagal rekombinantines genetikos metodikas naudojant bakterijų ląsteles.
Beta 1b interferonas skiriasi nuo natūraliai pagaminto beta interferono. Beta 1a interferonas yra chemiškai ir biologiškai panašus į organizme natūraliai aptinkamą beta interferoną.

Esančioje lentelėje parodyti šiuo metu rinkoje siūlomi beta interferonai, suklasifikuoti pagal vartojimą ir dozavimą. Jie švirkščiami po oda arba į raumenis.

Po oda švirkščiami interferonai daugumai sergančių IS ypač tinka savarankiškai atliekamoms injekcijoms (galbūt ir dėl tam tikrų pagalbinių švirkštimo priemonių), kai jiems gydytojas arba slaugytoja parodo, kaip tai atlikti.

Savarankiška injekcija

Visi šiuo metu prieinami vaistai yra vartojami injekcijomis, o tai reikalauja nuolatinės priežiūros. Dėl šios priežasties, pacientai sergantys IS, jų šeimos nariai ir partneriai turėtų būti mokomi šių įgūdžių tam, kad būtų užtikrinti optimaliausi ligos gydymo rezultatai:

• Tinkamas vaisto vartojimas ir laikymas, laikantis gamintojo rekomendacijų
• Injekcijos vieta, dažnumas ir valdymas
• Savarankiškos injekcijos būdai
• Su gydymu susijusio šalutinio poveikio stebėjimas ir valdymas

Dėl išsamesnės informacijos apie produktą ir vaisto vartojimo rekomendacijų susisiekite su vietos gamintoju. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas atliks pirmąją injekciją, ar pats žmogus, sergantis IS, ar tai bus medicinos sesuo, ar šeimos narys. Idealiausia yra tada, kai prižiūrimas slaugytojos injekciją atlieka pats pacientas, sergantis IS. Toliau yra svarbu, jog besigydantis pacientas, aiškiai suvoktų gydymosi rėžimą ypač gydymo pradžioje. Taip pat svarbu, jos besigydantis pacientas žinotų apie nepakankamo arba pernelyg didelio dozavimo pasekmes.

Saugus ir švarus savarankiškos injekcijos vykdymas, pasirinkus tinkamą injekcijos leidimo vietą ir dažnumą yra labai svarbus. Tai padės sumažinti uždegimo (eritemos) ir galimos nekrozės tikimybę injekcijos plote. (Daugiau apie tai skaitykite žemiau)

Injekcijos vietos reakcijos

Odos reakcija
Dažniausiai pasitaikanti odos reakcija dėl injekcijos yra paraudimas, tinimas, perštėjimas ar guzelis injekcijos vietoje. Šios reakcijos įprastai yra lengvos ir su laiku išnyksta, tik retkarčiais prireikia medicininio gydymo; jos pasitaiko dar rečiau, jei vaistai leidžiami tiesiai į raumenį.

Raumenų reakcija
Raumenų skausmą kartais jaučia pacientai, gaunantys interferoną beta-1a ir interferoną beta-1b.

Skausmas
Bet koks terapijos kursas gali sukelti skausmą injekcijos vietoje, tačiau tik retais atvejais gydymas yra nutraukiamas. Simptomai gali atsirasti iškart po injekcijos arba praėjus 24 – 48 valandoms.

Odos nekrozė
Nors injekcijos vietos nekrozė (negyvi odos audiniai) yra retas gydymo interferonu beta šalutinis poveikis, sunkesnės formos komplikacijos, tokios kaip odos auginių mirimas, gali atsirasti užterštoje injekcijos vietoje. Taigi yra labai svarbu anksti nustatyti komplikaciją ir tinkamai ją gydyti.

Injekcijos vietos reakcijos valdymas

Šie medicininės priežiūros patarimai padės išvengti vietinės injekcijos reakcijos:
Injekcijos atlikimo technika (poodinė injekcija)

• Tinkamai atlikti injekcijas laikantis medicinos sesers ar gydytojo pateiktų rekomendacijų
• Prieš ir po injekcijos leidimo vietoje naudoti ledą
• Po vaistų suleidimo švelniai pamasažuokite injekcijos vietą bent dvi minutes. Tai padeda vaistams greičiau pasiskirstyti bei sumažina odos dirglumą
• Švirkškite vaistus tik į nepažeistus audinius
• Į tą pačią injekcijos vietą galite švirkšti praėjus mažiausiai septynioms dienoms
• Praėjus dviem valandoms po injekcijos patikrinkite ar švirkštimo vietos paraudimą, jautrumą ar tinimą
• Keiskite injekcijos vietas ir pasirinkite vis kitas priimtiniausias ar patogiausias vietas vaistų poodiniam sušvirkštimui. (Paveikslėlyje žemiau yra pavaizduotos tinkamos injekcijos vietos)
• Vengti tiesioginės saulės šviesos ar ultravioletinių spindulių
• Skausmą malšinančius vaistus naudokite vadovaujantis rekomendacijomis (vis dėlto dėl tinkamo skausmą malšinančių vaistų vartojimo reikėtų pasitarti su gydytoju ar medicinos sesute)
• Esant galimybėms ir sąlygoms, kai kurie pacientai galėtų naudotis autoinjektoriais dėl jų patogesnio, komfortabilesnio ir praktiškesnio naudojimo.