Šešioliktoji IStorija – Maksim: „Norint tobulėti, reikia žaisti prieš stipresnį varžovą“

Šaltą rudens popietę Pavilnyje keliauju susitikti su šios istorijos herojumi. Prie namo vartų mane pasitinka būsimo pašnekovo mama. Moteris maloniai mane palydi siaurais kiemo takeliais iki namo, kuriame ir gyvena 28 metų Maksim Lepiochin. Įėjus į šiltą ir jaukų kambarį mane sutinka linksmos ir žvitrios vaikino akys, maloniai pasisveikiname. Pradėjus pokalbį, apima labai šiltas jausmas, tarsi kalbėčiausi su senai pažįstamu žmogumi.Tačiau kai pradedame gilintis į šios istorijos detales, suprantu, kad net nenutuokiau kokia sunki kasdienė kova vyksta šio žmogaus gyvenime ir kiek stiprybės slypi už šiltos jo šypsenos.

Žmonės turi vieni kitiems padėti

Mums kalbantis, už kambario durų vyksta nuolatinis sambrūzdis, jo priežastis – remontas. Kartais į kambarį kokiu remonto reikalu įeina žmogus. Metru jis pamatuoja vežimėlį, kuriame sėdi Maksimas.Taip, vaikinas šiuo metu negali vaikščioti, tačiau nei sau nei aplinkiniams, kurie jį pažįsta jis nesukelia gailesčio. Nebent kokiam sutrikusiam praeiviui Maksimo drąsa gali sukelti  stresą, ypač jei tas praeivis yra paprašomas padėti vaikinui atsisegti striukės kišenę ar ištraukti piniginę.

“Dažnai gatvėje patenku į keistokas situacijas. Sustabdau praeivį ir paprašau padėti man atsisegti ar užsisegti kišenę, kurios pats negaliu pasiekti, o žmogus nuo manęs pradeda bėgti net neišklausęs ko aš noriu. Kiti atšauna, kad neturi pinigų, lyg aš jų prašyčiau.”, – juokdamasis pasakoja vaikinas.

Maksimas atviras pasauliui ir mielai siūlo savo pagalbą, jei tik gali kuom padėti.To paties tikisi ir iš kitų. Jo manymu, žmogus žmogui turi padėti, tai lyg mainai, kuriais paremtas viso pasaulio progresas. Tačiau susidūręs su žmonių baime ir abejingumu, jis neskuba smerkti ar teisti, tai tiesiog priima, kaip tam tikrą  visuomenės bruožą ir su šypsena toliau siekia savo tikslų. Nemažai jų jau yra pasiekęs.

Aštuonioliktasis gimtadienis

“Ne visada buvau toks, koks esu dabar. Paauglystėje svajojau tapti krepšininku. Ir svajonė ėmė pildytis. Įstojau į Vilniaus krepšinio mokyklą. Kadangi nesu itin aukštas, turėjau daug dirbti ir būti labai greitas.Tačiau vieną dieną pabudęs, negalėjau pajudinti pėdos. Ją lyg ir jutau, tačiau ji buvo nutirpusi. Nebegalėjau pasirodyti treniruotėje. Kreipiausi į gydytojus. Išrašė kažkokių vaistų, po kurių man pagerėjo.Tuomet man buvo 16 metų.”, – prisimena vaikinas.

Tą kartą, nei medikai, nei pats Maksimas dar neįtarę, kaip šis keistas kojos tirpimas pakeis jo gyvenimą. Tačiau tirpimas vėl pasikartojo po kelių mėnesių. Poliklinikoje atliktas kojos rentgenas ir  kiti tyrimai nerodė nieko aiškaus. Stuburo išvarža buvo viena įtikinamiausių tokios savijautos priežasčių tuo metu, juolab, kad vaikinas skundėsi nugaros skausmais.Teko atsisakyti krepšinio. Nepaisant to, vaikino paauglystė buvo kupina gražių patyrimų ir nuotykių. Smagus laikas mokykloje, merginų dėmesys ir turiningas laisvalaikis visiškai leido pamiršti tą nemalonų patyrimą. Artėjanti pilnametystė ir savarankiško gyvenimo planai, gabiam ir darbščiam vaikinui žadėjo sėkmingą ir gražią ateitį.

Aštuonioliktojo gimtadienio rytą, kai Maksimas turėjo džiaugtis savo diena, jis deja, atsidūrė ligoninėje. Nuolat šlubuojanti sveikata, atvedė vaikiną į Santariškių klinikas. Ir dienos bėgyje Maksimui buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas. Diagnozė buvo aiški – išsėtinė sklerozė.Tiesa, aštuoniolikmečiui, priešingai nei daktarams, aišku nebuvo niekas. O ir žodis, sklerozė, skambėjo keistai šiame kontekste. O medikai jam pažadėjo, kad jis dar sugrįš…

Savarankiškas gyvenimas

Aštuonioliktasis gimtadienis, atnešęs nemalonią žinią, reiškė dar ir tai, kad artėjo abitūros egzaminai. Gabus ir darbštus jaunuolis kėlė sau nemažus tikslus, tačiau sveikata blogėjo. Likus kelioms dienoms iki egzaminų pradžios, Maksimą ištiko ūmus pablogėjimas. Reikėjo skubiai gelbėti situaciją, vaikinas nepasidavė.Tuomet Santariškių klinikose medikai pasiūlė gydymą Solu Medrol vaistais. Gavęs nemažą dozę vaistų, kurie stabilizavo jo sveikatą, jis sugebėjo nuvykti į egzaminus ir juos išlaikyti. Tiesa, kaip dabar sako jaunuolis, rezultatais jis nebuvo patenkintas. Bet tuo metu, jau pats faktas, kad jis sugebėjo eiti ir laikyti egzaminus buvo didelis pasiekimas.

“Esu linkęs į tiksliuosius mokslus. Po mokyklos stojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Norėjau studijuoti informacines technologijas ar fizika, tačiau pavyko įstoti į elektronikos fakultetą, automatinių sistemų specialybę. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas, tačiau egzaminų rezultatai  man buvo nepalankūs. Gyvenimas planus pakoregavo…”, – prisimena vaikinas.

Pradėjus studijuoti, sveikata prastėjo.Tačiau buvo visokių studentiško gyvenimo džiaugsmų, kurie neleido Maksimui nusiminti. Naujai iškeptas studentas apsigyveno kartu su savo mergina, įgijo vairavimo teises. Net daktarai nudžiugino įtraukę vaikiną į naują, vienos Šveicarijos kompanijos finansuojamą gydymo programą vaistais. Reikalai tarsi turėjo pagerėti. O vaikinas nematė reikalo dalintis savo sveikatos problemomis su aplinkiniais. Todėl apie jo diagnozę žinojo tik artimiausi.

Išgėręs studentas?

Maksimas pasakodamas apie tai, kaip tvarkėsi su savo sveikatos problemomis ir studentiška kasdienybe, staiga prisimena kelis kuriozinius nutikimus. Kadangi nedaug kas žinojo apie jo sveikatos problemas, kartais vaikino elgesys sukeldavo įvairiausių įtarimų. Tuomet Maksimas dar galėjo vaikščioti visiškai savarankiškai, todėl niekas neišdavė jo diagnozės.

“Pamenu, einant universiteto koridoriais, mane kartais ištikdavo silpnumas, prarasdavau pusiausvyrą. Aplinkiniams atrodžiau išgėręs. Kai manęs klausdavo ar vartojau alkoholio, mano neigiamas atsakymas skambėjo neįtikinamai. Nežinau, ką tuo metu žmonės apie mane galvojo. O aš neskubėjau visiems pasakoti apie man diagnozuotą ligą,”- su ironiška šypsena sako Maksimas.

Kaip išsiaiškinome pokalbio eigoje, šie galvos svaigimai prasidėjo dar mokykloje, todėl įvairiausių įtarimų dėl alkoholio vartojimo kilo dar tada. Kol nebuvo nustatyta liga, net mamai kelis kartus buvo kilęs įtarimas. Tačiau su diagnoze atėjo ir supratimas, kad ne alkoholis kaltas dėl tokių Maksimo pusiausvyros sutrikimų. Kai vaikinas ėmė vaikščioti pasiremdamas lazdele ir universiteto draugai suprato, kad ne studentiška girtuoklystė kalta dėl tokio keisto Maksimo elgesio.

Gyvenimas dėlioja viską į vietas

Studijuojant automatinių sistemų specialybę, vaikinas nusprendė, kad to gyvenime jam neužteks. Juk neaišku, kiek tokios profesijos atstovas bus reikalingas ateityje.Tuomet Maksimui kilo mintis imtis kitokio pobūdžio studijų. Atkaklus jaunuolis įstojo į Vilniaus kolegiją, ekonomikos fakultetą.Tuomet jo dienos buvo užimtos paskaitomis Vilniaus Gedimino technikos universitete, o vakarai – Vilniaus kolegijoje. Tačiau prastėjanti sveikata ir sparčiai silpnėjančios kojos trikdė tokį vaikino gyvenimo ritmą.

“Kad ir kaip buvo smagu studijuoti kolegijoje, kur, didžioji dauguma kurso, buvo merginos, pastatas tuo metu nebuvo pritaikytas neįgaliam žmogui. Mano kojos silpnėjo ir lazdelę pakeitė vienas ramentas, o vėliau ir du. Taip pat manęs laukė bakalauro studijų baigimas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dar streso pridėjo ir išsiskyrimas su tuometine drauge.Visas tas emocinis krūvis privertė mane sustabdyti studijas kolegijoje ir susitelkti į kitas gyvenimo sritis,” – prisimena vaikinas.

Prakalbus asmeninio gyvenimo tema, Maksimas šiek tiek sutrinka. Nelinkęs šia tema atvirauti vaikinas, tik užsimena, kad išsiskyrimas su tuometine mergina nebuvo gražus. Daug nuoskaudų palikusio įvykio nera noro prisiminti ir dabar. Vaikinas tik kukliai užsimena, kad išsiskyrimo priežastis buvo jo silpnėjanti sveikata. Tačiau neskuba berti nuoskaudos žodžių ar keiksmų. Juk viskas kas įvyko, įvyko ne bereikalo. Skausmingas gyvenimo patirtis keičia daug šviesesnės ir gražesnės.

Sunkumai grūdina

Susidėliojus gyvenimo prioritetus, vaikinas baigė bakalauro studijas ir gavo diplomą. Ne tik diplomas teikė džiaugsmo. Maksimas susipažino su labai miela mergina, kuri jį priėmė su visomis jo sveikatos problemomis. Tarp jų gimė gražūs jausmai, kurie patyrę įvairiausių išbandymų, liepsnoja iki šiol. Geros emocijos vaikiną paskatino galvoti apie tolimesnes studijas.Turint bakalauro laipsnio diplomą, Maksimas įstojo į magistrantūrą.

“Magistro studijos manęs ne gąsdino. Žinojau, kad  turiu vieną diplomą, kurio niekas iš manęs nebe atims. Nors ir prastos sveikatos, aš nepasidaviau ir stengiausi baigti studijas. Džiaugiausi tuo, kad dar vis galiu vairuoti, todėl nuvykti į universitetą man nebuvo didelė problema. Vėliau jau teko mane nunešti iki mašinos, tačiau aš vis dar vairavau,” – gurkšnodamas kavą, sako pašnekovas.

Maksimas atsargiai prisipažįsta, kad prieš kelis metus, jį apėmė depresija. Ir ne viskas buvo taip paprasta, kaip dabar atrodo. Sakoma, bėda viena nevaikšto. Seseriai taip pat buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tai buvo baisus smūgis visai šeimai. Taip pat Maksimo ir jo draugės santykius ištiko krizė. Visų šių įvykių pasėkmė – depresija. Dabar vaikinas yra puikiai pažįstamas ir su vaistais nuo depresijos, ir su kitais gydymo būdais. Tačiau stiprios valios jaunuolis stengiasi įveikti visas gyvenimo negandas ir nenori skųstis.

Asmeninis tobulėjimas padeda nepasiduoti

Gerdami kavą ir skanaudami Maksimo mamos deserto, kalbamės apie dabartį. Dabar jaunuolis nebe vaikšto, sako, kad pagaliau priėmė ir susitaikė su tuo faktu. Tačiau jo aktyvumas nė kiek nesumažėjęs. Jis nesenai gavęs elektrinį vežimėlį džiaugiasi tuo, kad savarankiškai gali nukeliauti ten, kur jam reikia, savarankiškai naudojasi viešuoju transportu. Ir tai tik mažos smulkmenos. Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra kelių organizacijų narys ir projektų dalyvis.

Jo energija reiškiasi ne tik visuomeninėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. Aktyvios naujų išsėtinės sklerozės gydymo būdų paieškos užima nemažai laiko. Kadangi vaikinas yra šiek tiek nusivylęs tradicine medicina, jis domisi ir alternatyviais gydymo būdais, o jo gyvenimo draugė jam labai talkina ir jį palaiko šiuose ieškojimuose. Tiesa, labai efektyvaus gydymo būdo Maksimas dar neatrado, tačiau tikėjimas, kad vieną dieną jį atras, veda vaikiną į priekį. Taip pat supantys jį žmonės palaiko Maksimą nelengvame kelyje.

“Mano draugai keitėsi, tačiau visada bendravau ir bendrauju su už save protingesniais žmonėmis. Sakoma, jei nori tobulėti, turi žaisti prieš stipresnį varžovą. Mano draugai nuoširdūs ir atviri žmonės. Jie visada paklausia kaip aš laikausi, ir aš žinau, kad jie nori mano nuoširdaus atsakymo.Taip pat neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos. Mama dėl manęs atsisakė darbo ir rūpinasi mano buitimi ir gerove. Turiu labai gražią seserį, kurios išsėtinė sklerozė taip smarkiai nepaveikė. Ji buvo greitai diagnozuota ir sustabdyta. Džiaugiuosi dėl jos. Vyresnysis brolis dirba užsienyje ir stengiasi ne tik vardan savo jaunos šeimos, bet ir  aktyviai padeda tevams, seneliams ir aišku man ir seseriai. O tėtis yra kelintos kartos statybininkas. Aš nuo vaikystės maniau, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti namą,”- gražių žodžių negaili Maksimas.

Gražūs tikslai

Vaikiną džiugina asmeniniai santykiai. Maksimas labai gražiai kalba apie savo dabartinę draugę. Vartydama jo nuotraukų albumą, suprantu, kad juos sieja labai stiprus ryšys, nugalintis visas negandas.

Be visų išvardytų džiaugsmų, vaikinas aktyviai dalyvauja nesenai įsikūrusios viešosios įstaigos veikloje. Ji vadinasi „Specialiųjų paslaugų organizavimo ir teikimo centras“. Ši įstaiga yra nevyriausybinė neįgaliųjų organizacija ir dirba informacinių technologijų srityje. Organizacija teikia visas kompiuterines paslaugas žmonėms turintiems negalią, taip pat organizuoja mokymus darbui su kompiuterine technika ir teikia konsultacijas informacinių technologijų srityje. Šioje organizacijoje dirba neįgalūs žmonės, Maksimas yra vienas iš jų. Šia iniciatyva norima paskatinti neįgaliuosius drąsiau žengti į darbo rinką.

Malonaus pokalbio pabaigoje užduodu paskutinį klausimą. Kokios gi yra Maksimo svajonės ir planai. O jis atsako paprastai: “ noriu padėti kitiems”. Juk visos gyvenimo negandos jam suteikė jėgų ir tvirto žinojimo, kad pagalba kitam yra stiprybės šaltinis. Jaunas vaikinas vedamas to žinojimo, visada randa kam padėti ir stengiasi nesislėpti už savo negalės.

 

Lina Hoffer

Publikuota Visos istorijos | 4 komentarai

Penkioliktoji IStorija – Reda: „Gydo šeima“

Susitinku su Reda, aktyvia, energinga, linksma trijų vaikų mama iš Šalpėnų kaimo (Klaipėdos raj.). Į penktą dešimtį įžengusi, pozityvumu spinduliuojanti moteris pradeda pasakoti savo margą, kupiną ir gražių, ir liūdnų akimirkų, istoriją. Klausant tokios guvios pašnekovės, gyvenimas, regis, toks paprastas ir gražus, tačiau kiekviena maloni akimirka slepia lašą liūdesio. Visai neseniai Reda patyrė nemažai išbandymų, kuriuos atnešė netikėta diagnozė – išsėtinė sklerozė.

Apsupta pozityvumo

Nuo pat pirmos diagnozės dienos, kurią ji išgirdo prieš dvejus metus, Reda buvo apsupta optimistiškai nusiteikusių žmonių. Šeima ir draugai stengėsi palaikyti moterį. Nuolatiniai lankytojai ligoninėje ir komplimentai suteikė vilties, kad gyvenimas nesubyrės į šipulius. Draugai, sužinoję apie ligą, reagavo labai supratingai, stengėsi pagelbėti bet kurioje situacijoje. Jei būna liūdna ar graudu, moteris sėda į mašiną ir važiuoja pas drauges išgerti kavos ir pasišnekučiuoti.

„Mane supa optimistai, net gulėdama ligoninėje turėjau tiek lankytojų, kad turbūt tik pas prezidentą jų tiek būna. Atėję aplankyti draugai pažerdavo komplimentų, kaip gerai atrodau ir kad nesu panaši į ligonę“, – prisiminusi juokiasi moteris.

Vis tik ji prisipažįsta, kad kartais aplanko ir niūrios mintys ar apima nerimas. Bet suvokus, kad tai jos gyvenimo nepakeis į gerą, ji tuoj pat ima galvoti apie ką nors gražaus. Paklausus, kokios tos gražios mintys, moteris šypsodamasi atsako, kad kartais galvoja apie Afriką. Redos svajonė – pakeliauti po pasaulį, nebūtinai į Afriką, užtektų aplankyti ir kaimynines valstybes. Pašnekovė jau yra buvusi keliose šalyse, tačiau jos nepaleidžia noras pamatyti daugiau. O kol nėra galimybių važiuoti toliau, užtenka tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti pasivažinėti. Tai yra vienas iš būdų atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gyvenimu tokiu, koks jis šiuo metu yra.

Gyvenimas nestovi vietoje

Pasakodama apie savo kasdienybę, Reda kukliai prisipažįsta, kad yra bendruomenės kaimo pirmininkė. Pasirodo, moteris rašo įvairius kultūrinius projektus, taip pat organizuoja renginius kaimo bendruomenei. Reda prasitaria, kad naujausia idėja yra pastatyti jurtą. Ten bus įrengta pokylių salė ir pirtis. Po ilgų pastangų Šalpėnų gyvenvietėje buvo įsteigtas parkas. Moteris sako, kad „parko idėja kilo, norint sukurti vietos jaunimui erdvę, kurioje jie galėtų saugiai leisti laisvalaikį.“

Stebėtinai energinga moteris prisipažįsta, kad kartais veiklos būna per daug. Skatindama save nepasiduoti ir psichologiškai kovoti su liga, ji imasi įvairiausios veiklos. Lyg ir turėtų pakakti darbo degalinėje ir savanoriškos veiklos kaimo bendruomenėje, tačiau Reda pasiilgsta ir įvairesnio kultūrinio gyvenimo. Ji labai mėgsta lankytis teatruose ir koncertuose. Kiekvienai progai pasitaikius stengiasi su draugėmis ištrūkti ir pasimėgauti spektakliu ar muzika.

Anot pašnekovės, ji nenori žinoti apie pačias baisiausias IS pasekmes, kad neprisišauktų ligos pablogėjimo. Ją prižiūrinti gydytoja džiaugiasi gerėjančia pacientės sveikata ir artimiausiu metu pablogėjimo prognozuoja. Taip pat, medikės teigimu, nenoras gilintis į negatyvią informaciją apie IS internete ir skaityti liūdnų istorijų Redai tik į gerą.

Gyvenimas pasikeitė per vieną naktį

Liga darbščią ir aktyvią moterį užklupo iš pasalų. Atsikėlusi vieną rytą Reda nebejautė galūnių. Keistas tirpimas, apėmęs visą kūną, labai išgąsdino moterį. Reda, supratusi, kad tai gali būti rimtos ligos požymis, kreipėsi į medikus. Ligoninėje ją apžiūrėję gydytojai nepastebėjo nieko, kas galėtų trikdyti moters sveikatą. Jai buvo pasiūlyta nedarbingumo pažyma, bet jokių tokios savijautos priežasčių medikai įvardinti negalėjo. Moteris buvo išsiųsta namo, kur ji įsitikino, jog situacija buvo tokia rimta, kad Reda nebegalėjo atlikti jokių kasdienių darbų.

„Palaukiau vieną dieną ir vėl kreipiausi į medikus. Situacija buvo tokia rimta, kad turėjau susirasti pagalbą. Nuvykus į Klaipėdos miesto ligoninę, medikai iš karto įtarė išsėtinę sklerozę. Net nebeleido nuvažiuoti namo, pasiimti asmeninių daiktų“, – prisimena pašnekovė.

Atlikus visus tyrimus ir gavus rezultatus abejonių nebeliko. Medikai konstatavo IS. Vėliau kalbant su gydytojais ėmė aiškėti, kad liga prasidėjo daug anksčiau, nei manė Reda. Dažnas nuovargis, sąnarių skausmai, pablogėjęs regėjimas – tai buvo ankstyvieji IS pranašai. Kaip sako pašnekovė, po nakties nutirpusios galūnės ją kankino ir anksčiau, tačiau tai būdavo trumpalaikis sutrikimas. Judriai ir energingai moteriai tai nekėlė jokių įtarimų.

Energijos šaltinis – šeima

Reda, prisiminusi pirmąjį gyvenimo su liga pusmetį, prisipažįsta, jog skausmo ir ašarų būta nemažai. Šeimos nariai labai išgyveno dėl moters būklės, tačiau pasiduoti neleido. Dviejų sūnų, dukros ir vyro rūpesčio apsupta, Reda išmoko gyventi lėtesniu tempu. Sunkiuoju periodu buityje talkino du jau suaugę vaikai, vyras taip pat buvo didelė atrama. Net darbovietėje Redos bendradarbiai ir vadovas stengėsi kaip įmanydami padėti moteriai prisitaikyti prie pokyčių.

„Vaikai labai pergyvena, ypač dukrelė. Pasakius, kad sergu išsėtine skleroze, mačiau, kaip jie susigraudina… Verkdavo, kai nematydavau… Ir aš, kai būdavau namie viena, verkdavau. Pamenu, paskambindavo bendradarbė ir siūlydavo atvažiuoti į darbą. Liepdavo man rašyti, o ji taisydavo mano klaidas. Padedama kolegų išmokau dirbti pagal savo galimybes,“ – pasakoja pašnekovė.

Kalbėdama apie šeimos paramą ir rūpestį Reda nušvinta. Moteris akivaizdžiai didžiuojasi savo atžalomis ir sutuoktiniu.

„Mūsų šeima labai stipri, nuolatos vieni kitais rūpinamės. Su vaikais susiskambinam kiekvieną vakarą. Būtų labai keista, jei kurią dieną nepaskambinčiau. Dukra manytų, kad supykau. Vyras labai geras, rūpinasi šeima, sunkiai dirba. Turime išlaikyti du studentus ir vieną mokyklinio amžiaus sūnų. Abu turime nuolatos stengtis ir judėti į priekį“, – sako moteris.

Svarbu nepulti į depresiją

Sužinojusi apie savo ligą, Reda ėmė sąžiningai vykdyti daktarų nurodymus. Gydymas vaistais, masažai ir tinkamas poilsis jai šiek tiek padėjo pasijusti geriau, tačiau grįžti į tą patį gyvenimo ritmą moteris nebegali. Nutirpusios rankos Redai trukdo atlikti paprasčiausius  veiksmus. Tačiau, kaip pasakoja pašnekovė, ji išmoko gyventi ir su tokiu trūkumu.

„Dabar dirbu daugiau, bet lėčiau. Darau tai, ką galiu, niekur neskubu, kai noriu ilsėtis – ilsiuosi. Visada darau, ką liepia daktarai. Dar neprisiverčiau pasidomėti savo liga. Kad nekankintų liūdnos mintys, stengiuosi būti nuolat užsiėmusi. Sako, kad labai lengva susirgti depresija su tokia diagnoze. Turbūt dėl to ir nesistengiu gauti kuo daugiau negatyvios informacijos apie IS“, – dalinasi savo mintimis Reda.

Sulėtėjęs gyvenimo tempas pakeitė moters gyvenimo būdą. Pirmi ligos mėnesiai tapo rimtu iššūkiu. Reda, įpratusi dirbti daug ir intensyviai, nebepajėgė visko suspėti. Pirmuosius šešis mėnesius labai daug talkino jau suaugusi dukra. Teko atsisakyti anksčiau turėto didelio ūkio, kitus darbus atlikti taip pat sekėsi sunkiai. Tačiau stiprią valią turinti moteris nepasidavė.

Su liga keičiasi ir vertybės

Pasakodama savo istoriją, pašnekovė atskleidžia, kaip pasikeitė jos požiūris į gyvenimą ir ją supančius žmones. Anksčiau slėgę rūpesčiai nebeatrodo tokie reikšmingi. Materialiniai dalykai nebėra tokie svarbūs, atsirado dvasinių vertybių poreikis. Dabar moteris sau leidžia sustoti ir pailsėti, pasidžiaugti sėkmingai besiklostančiais vaikų gyvenimais ir tvirta, jau dvidešimt penktus metus skaičiuojančia savo santuoka.

„Dievas duos, kitais metais su vyru švęsime sidabrines vestuves. Sukūrėm tvirtą šeimą, auginam gerus vaikus. Tokių šeimų šiais laikais Lietuvoje reta. Matyt, viskas taip ir turėjo susiklostyti, net ir mano liga nėra pati baisiausia“, – tokiomis šviesiomis mintimis pokalbį baigia moteris.

Lina Hoffer

Publikuota Visos istorijos | Comments Off

Keturioliktoji istorija – Tomas: „Noriu to, ką galiu“

Palangos reabilitacijos centre susitinku su Tomu Juknevičium (29 m.) Jaunas, malonus klaipėdietis pradeda pokalbį labai konstruktyviai vardindamas faktus apie savo ligą. Tačiau besišnekant atsiskleidžia ne itin lengvi išgyvenimai ir įvykiai pakeitę šio jauno žmogaus gyvenimą. Dauguma iš jų, Tomo manymu, buvo ir yra nulemti išsėtinės sklerozės.

Pirmieji simptomai nesukėlė įtarimų

Pirmi išsėtinės sklerozės požymiai Tomui pasireiškė dar 12 klasėje. Rankos tirpimas tuo metu nesukėlė jokio įtarimo. Tai buvo trumpalaikis reiškinys, po kurio viskas stojo į savo vėžias. Po šio įvykio porą metų Tomas gyveno ramiai. Baigęs mokyklą jaunuolis išvažiavo studijuoti į Vilnių. Dar kartą liga smogė jau studijų metais. Staiga susilpnėjo regėjimas. Tomo akys nuo vaikystės buvo gana silpnos, tačiau šį kartą situacija buvo kritinė.

„Didesniu nei 3-4 metrų atstumu nemačiau. Tačiau neišsigandau, esu pareigingas, gatvę kertu tik tam skirtoje vietoje ir tik degant žaliam šviesoforo signalui. Susilpnėjus regėjimui dar vis galėjau įžiūrėti žalią šviesą, galėjau orientuotis mieste, tai man padėjo išvengti baimės“, – pasakoja pašnekovas.

Akių silpnumas praėjo, regėjimas grįžo, tačiau nerimas dėl sveikatos Tomo neapleido. Grįžus į Klaipėdą jaunuolis ryžosi papasakoti tėvams apie jį kankinančias problemas. Taip prasidėjo dažni vizitai pas daktarus. Pasilpusios Tomo kojos kėlė medikams įtarimą, kad tai buvo stuburo nervų problema, tačiau po ilgų tyrimų ši diagnozė buvo paneigta. Tikroji liga pasirodė esanti IS.

Savęs pažinimo link

Nuo pirmųjų akivaizdžių ligos požymių iki galutinės diagnozės Tomas išgyveno ne itin lengvą laikotarpį. Nutrauktos informatikos studijos Vilniuje, išsiskyrimas su mergina, sveikatos sutrikimai, – visa tai slėgė ir trikdė jauną vyrą. Iš dabartinių pozicijų žvelgdamas į praeitį, Tomas svarsto, kad gal, visa tai buvo dėl dar tuomet nežinomos ligos.

„Kai pradėjau domėtis ir skaityt apie išsėtinę sklerozę, supratau, kad mano nenoras kažką daryti, motyvacijos trūkumas ir depresyvi nuotaika buvo nulemti  šios ligos. Dabar jau matau sąsajas tarp daugumos mano neigiamų išgyvenimų ir IS. Bet tuomet, kai visą tai išgyvenau, net nebūčiau įtaręs, kad tai ligos kaltė,“ – sako Tomas.

Nutraukus studijas Vilniuje ir grįžus į gimtąjį miestą, Tomas ryžosi dar kartą imtis mokslų. Šį kartą jis nusprendė studijuoti Klaipėdoje. Deja, ir antras kartas jaunam vyrui buvo nesėkmingas. Tomą kankino depresyvi nuotaika. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku pasakyti, kad guvus ir energingas, jaunas vyras giliai viduje išgyvena beprasmybės ir nusivylimo jausmą. Tačiau taip tyliai ir klastingai IS lydima depresijos žlugdė Tomo gyvenimą. Visgi įvardinus diagnozę reikalai ėmė šiek tiek gerėti.

Akistata

Tomo liga aiškiai buvo įvardinta prieš 6-7 metus. Tuomet, po daugkartinių apsilankymų pas daktarus ir įvairių įtarinėjimų, galutiniai tyrimai parodė, kad tai – išsėtinė sklerozė.

Kurį laiką Tomui nebuvo labai aišku, kas tai yra. Tačiau prastėjanti sveikata privertė jauną vyrą domėtis liga. Perskaičius nemažai literatūros ir ėmus analizuoti savo situaciją, Tomui pasidarė daug aiškiau, kas slepiasi už šio klaidinančio pavadinimo. Tačiau jaunam, logiškai mąstančiam ir norinčiam kokybiškai gyventi vyrui, neužteko tik žinojimo, kas tai yra ir suvokimo, kokį poveikį tai padarė jo gyvenimui.

„Mane labai paveikė frazė „nepagydoma liga“. Rodos, gali analizuoti kiek nori ir ką nori, nieko nepakeisi. Tačiau esu skaitęs straipsnį apie žmogų, kuris teigia, kad išsigydė IS. Man jis nesukėlė didelio pasitikėjimo, aš nuolatos ieškau logiško paaiškinimo tokiems dalykams. Nors negaliu teigti, kad taip nebūna. Mane asmeniškai palaiko vidinis pasipriešinimas ir didelis nenoras sėdėti neįgaliojo vežimėlyje,“ – sako pašnekovas.

Ieškodamas, kaip sau padėti,Tomas nuėjo ilgą kelią. Pagerėjimus keitė pablogėjimai, tuomet sekė laikas ligoninėse ir reabilitacijos centruose, noras judėti be vežimėlio pagalbos jauną vyrą stūmė į priekį. Tomas sužinojo apie teigiamą kineziterapijos poveikį sergantiesiems išsėtine skleroze. Kaip teigia pašnekovas, kineziterapija stabilizavo jo būklę ir suteikė galimybę jaustis geriau. Kasdienės mankštos palaiko Tomo fizinė būklę ir leidžia lengviau judėti.

Nauji atradimai

Ligai pakeitus Tomo gyvenimą, atsivertė naujas puslapis. Jaunas, aštraus proto vyras atrado naują aistrą – pokerį. Šiuo žaidimu susidomėjo prieš keletą metų. Kadangi jau nuo vaikystės Tomą traukė loginiai žaidimai, analitinio mąstymo ir psichologinių žinių reikalaujantis užsiėmimas greitai patraukė vyro dėmesį. Šiuo metu savo įsitraukimą į pokerį pašnekovas įvardina kaip mėgėjišką, jį vyras žaidžia internetu. Kartais išgirdus kitų žmonių sėkmės istorijas žaidžiant pokerį, vyras susimąsto apie galimybę iš to užsidirbti. Tačiau būdamas realistu, taip pat suvokia, kad toks pinigų šaltinis yra labai nestabilus ir rizikingas.

„Aš turiu mielą sau darbą ir nuolatinį atlyginimą. Kartais pagalvoju, kad būtų įmanoma užsidirbti žaidžiant pokerį, tačiau niekad nebūčiau ramus dėl savo finansinės situacijos. Tai reikalauja didelio įsitraukimo ir nemažai laiko, o aš sau to leisti šiuo metu negaliu. Labai dažnai žmonėms pokeris asocijuojasi su lošimų namais. Aš į kazino nevaikštau ir žinau paprastą taisyklę, jog prieš kazino laimėti neįmanoma. Mano požiūriu, pokeris labiau logikos ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas, nei keliantis azartą ir nepagrįstą norą rizikuoti,“ – pasakoja Tomas.

„Noriu to, ką galiu“

IS negrįžtamai pakeitė šio jauno žmogaus gyvenimą, jo norus ir svajones. Tomas vadina save „svajotoju realistu“. Vyras sako, kad daug paprasčiau gyventi, kai realiai įvertini savo dabartines galimybes ir keli sau įvykdomus tikslus, net jei jie ir visai paprasti bei trumpalaikiai. Ypatingai tai svarbu, kai suvoki savo fizinių galimybių ribotumą.

„Aš nežinau, ar turiu svajonių. Tai gal labiau įvardinčiau kaip tikslus. Keliu sau paprastus įgyvendinamus tikslus, kuriuos pasiekus seka kiti. Aš noriu to, ką galiu padaryti, kad ir kažkur nueiti ar kažką nuveikti. Tai mane motyvuoja judėti į priekį ir tikėti, kad galiu dar daugiau“, – sako jaunas vyras.

Taip pat Tomas turi savo požiūrį į žmonių pagalbą jam. Kaip teigia pašnekovas, dažnai net patys artimiausi žmonės nesuvokia, kiek jie padeda ir kiek gali pakenkti norėdami gero. Labai daug dalykų vyras yra įgalus padaryti pats, tačiau dažnai tenka mandagiai paaiškinti žmonėms, kad jų noras padėti riboja jo galimybes padėti sau pačiam.

Juolab, kad per šitiek gyvenimo su liga metų, jis jau seniai išmoko  įsiklausyti į savo organizmą ir laiku sustoti. Nors kartais jaunas vyras skatina save judėti daugiau, nei leidžia daktarai. Tai jis vadina vidiniu pasipriešinimu, neleidžiančiu jam pasiduoti šioje  ilgoje kovoje.

Kalbino Lina Narvilaitė

Publikuota Visos istorijos | 1 komentaras

Tryliktoji IStorija – Vilija: „Aš myliu savo ligą“

Namų duris man atveria  linksma, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti,  moteris. Vilijai iš Klaipėdos 37 metai. Nė neįtartum, kad ši guvi, nuolat besišypsanti vokiečių kalbos mokytoja galėtų sirgti išsėtine skleroze. Tačiau pradėjus pokalbį ima aiškėti, kokia ilga ir sudėtinga istorija sieja pašnekovę su šia liga.

Tai tik lotyniškas terminas

Viliją liga užklupo dar paauglystėje. 1991 metais šešiolikmetė mergina susirgo akies nervo uždegimu. Gavus siuntimą į Kauno klinikas, situacija ėmė aiškėti. Kaip pašnekovė sako, simptomai buvo vadovėliniai. Gulint ligoninėje, tirpo kojų pirštai, kankino silpnumas, galvos svaigimas. Šie požymiai paskatino daktarus atlikti išsamius tyrimus, ir akių nervo uždegimo diagnozę papildė nesuprantamas lotyniškas terminas. Vilijai jis nieko nereiškė, tačiau jos mamai, medicinos seseriai, tai buvo sukrečianti žinia. Jos dukra serga išsėtinė sklerozė (IS).

Turint omeny merginos amžių, tokia diagnoze buvo sunku patikėti. Išgijusi nuo akių nervo uždegimo, Vilija grįžo namo. IS simptomai praėjo po mėnesio ir beveik pasimiršo. „Kadangi nežinojau kas tai per liga, tai ir nepergyvenau. Niekas netikėjo, kad tokiame jauname amžiuje galiu sirgti IS“, – sako pašnekovė.

Tačiau tų pačių metų vasarą merginą vėl ištiko IS ataka. Nutirpo kairė kūno pusė, buvo sunku judėti. Tą kartą jau teko važiuoti gydytis į Vilnių. Vasaros ligoninėje daktarai, kaip pašnekovė sako, pastatė ją ant kojų, ir neilgai trukus mergina vėl grįžo namo. Šį kartą liga atsitraukė ilgam ir vėl leido netrukdomai gyventi. Vilija baigė vidurinę mokyklą  Pagėgiuose ir sėkmingai pradėjo studijas Klaipėdoje.

Likimo dovanos

Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, Vilija turėjo progą užmegzti ryšį su Vokietija. Mokykla, kurioje mokėsi pašnekovė, bendradarbiavo su viena Vokietijos mokykla. Baigusi dvyliką klasių, mergina buvo pakviesta vasarai pasisvečiuoti šioje šalyje. Ten įvyko lemtinga pažintis, kaip pašnekovė teigia, pakeitusi jos gyvenimą į gerą. Kadangi Vilijos vokiečių kalbos žinios buvo vertinamos gerai, tik grįžus į Lietuvą ir pradėjus studijas Klaipėdoje, ji vėl buvo pakviesta į Vokietiją.

„Nuo šio vizito Vokietijoje prasidėjo mano pažintis su šeima, kuri mane globojo ilgus metus. Vokietijoje sutikau tik labai gerus žmones. Manau, esu labai gero likimo, negaliu skųstis,“ – pasakoja pašnekovė.

Šie gražūs santykiai su Vokietija ir jos žmonėmis tęsėsi ir stiprėjo laikui bėgant. Šeimą, su kuria susipažino pirmaisiais metais Vokietijoje, Vilija pradėjo vadinti sava. Taip pat ir vokiečių kalbą mergina mylėjo, net ėmėsi ją studijuoti. Išsėtinės sklerozės tuomet ji nė neprisiminė. Gyvenimas buvo turiningas ir intensyvus. Kažkada išgirsta diagnozė neturėjo jokios reikšmės iki vienos lemtingos dienos.

Negali turėti vaikų

1995 metais, kai Vilija eilinį kartą lankėsi Vokietijoje, ją netikėtai ištiko dar viena IS ataka. Pasireiškusi po 5 metų liga buvo gerokai primiršta. „Ištikus atakai, kreipiausi į daktarus Vokietijoje. Net nemaniau, kad tai gali būti išsėtinė sklerozė, visai buvau ją pamiršusi. Papasakojus simptomus, daktaras griežtai konstatavo, kad tai IS. O aš vis dar nesupratau, kas tai yra“, – pasakoja pašnekovė.

Nustačius diagnozę sekė pirmas negailestingas daktaro sakinys – „Negali turėti vaikų“. Žiaurus ir, atrodytų, beveik nehumaniškas faktas šokiravo ir atvėrė akis merginai, kuri ilgą laiką gyveno atsiribojusi nuo tokios nemalonios realybės.

„Išgirdusi tokią žinią, gal kokią dieną verkiau. Tačiau reikėjo gyventi toliau, juk nieko jau nepakeisi. Ėmiau domėtis, kas tai per liga ir pagaliau pamačiau, kad tai rimta. Daktarai liepė nepervargti, daugiau ilsėtis, vengti streso, sveikai maitintis. Tokia buvo tikrosios pažinties su mano liga pradžia“, – sako Vilija.

Laimingi atsitiktinumai

Vilija, paskatinta draugų Vokietijoje, ėmė domėtis IS. Moteris, kuri nuolat globojo merginą, taip pat ieškojo, kas galėtų pagelbėti kovojant su šia liga. Atradusi gerą specialistą, Vilija ėmė konsultuotis. Ne už ilgo daktarai informavo apie tuo metu Vokietijoje vykusią Betaferono vaistų studiją. Nebuvo  ko prarasti, tad nuo 1996 metų Vilija ėmė gydytis šiais vaistais. Vokietijoje gyvenanti geroji merginos globėja pasisiūlė finansuoti visą gydymo kursą, o tai labai palengvino situaciją.

„Nuo to laiko padėtis ėmė gerėti. Betaferono vaistai man labai tiko, ir savijauta stabilizavosi. Vartoju juos iki šiol. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie man tuo metu padėjo. Ir manau, kad esu laimingo likimo, nes mano ligos eiga yra labai gera. Taip susiklostė, kad neturiu nei vyro, nei vaikų, tačiau džiaugiuosi gyvenimu ir kiekviena duota diena“, – sako Vilija.

Betaferono vaistai tuo metu dar nebuvo žinomi Lietuvoje. Tik laimingo atsitiktinumo dėka Vilijai pavyko pradėti gydymo kursą, kuris galbūt ir nulėmė tokią sėkmingą jos ligos eigą.Tačiau IS paliko randą jos asmeniniame gyvenime. Su žinia, kad niekada negalės turėti vaikų, jaunai merginai reikėjo daug laiko susitaikyt. Tačiau pozityvumu spinduliuojanti pašnekovė stengėsi nepasiduoti depresinėms mintims ir liūdesiui.

Yra žodis „reikia“

Šiuo metu Vilija jaučiasi gerai ir spinduliuoja puikia nuotaika. Tačiau nuo tos dienos, kai jai buvo diagnozuota IS, mergina nuėjo ilgą susitaikymo kelią. Kaip pašnekovė pasakoja, buvo ir nuopolių ir liūdesio ir įvairių sunkių minčių. Teko peržengti nemažai psichologinių barjerų, prisitaikyti prie labai reikšmingų gyvenimo pokyčių. Net ir paprasti dalykai kartais atrodydavo neįveikiami.

„Tik pradėjus vartoti vaistus, dar nebuvo modernių švirkštų, kurie labai palengvina injekcijas. Tuo metu teko leistis vaistus su paprastu švirkštu. Iš pradžių tai atrodė kaip nuotykis, nauja patirtis. Net buvo smalsu. Vėliau ištiko psichologinė krizė, negalėjau prisiversti net pažiūrėti į švirkštą, o apie vaistų leidimąsi nė nebuvo kalbos. Džiaugiuosi, kad gyvenau gydytojo šeimoje. Jis man tuo metu padėjo ir leido vaistus. Vėliau tariau sau, kad privalau tai daryti pati. Reikia“, – pasakoja pašnekovė.

Daugelį sunkumų susijusių su IS Vilija įveikė žinodama, kad reikia sau padėti. Niekados netikėjo teorija, kad vaistai yra nuodas ir nesuprato tų žmonių, kurie vengia vartoti vaistus, net prispirti bėdos. Vilija tiki, kad mokslas vystosi ir tobulėja. Tiki ir tuo, kad kažkada bus atrasti vaistai, kurie padės tą ligą įveikti.

Liga – mano draugė

Dabar pašnekovė svarsto, kas nulėmė tokią gerą jos ligos eigą. Gal tai palankus likimas, gal atsitiktinumų virtinė, o gal požiūris, niekada neleidžiantis pasiduoti ir nuleisti rankų. O gal tai suvokimas, kad su liga reikia susidraugauti ir nebijoti jos pažinti. Vilija labai nuosekliai rūpinasi savimi ir skiria sau labai daug laiko. Po visų išgyvenimų ir sunkumų, ji džiaugiasi visa įgyta patirtimi.

„Džiaugiuosi, kad sergu ta liga, nes pamačiau daug dalykų. Aš nežinau, kas dabar būtų, jei nesirgčiau. Man ji atvėrė akis, pamačiau gyvenimą kitomis spalvomis. Džiaugiuosi, kad galiu vaikščioti. Man nereikia sėdėti vežimėlyje. Sutikau įvairių žmonių ir žinau, kad būna daug blogiau. Labai save lepinu ir saugau. Užsiimu tik sau maloniais dalykais“, – pasakoja Vilija.

Šiuo metu dirbanti vokiečių kalbos mokytoja, pašnekovė stengiasi nepervargti ir atrasti gyvenimo malonumą mažuose dalykuose. Turi nemažai pomėgių: važinėja dviračiu, skaito knygas, gamina maistą draugams. Vilija tiki, kad jos laiminga istorija yra glaudžiai susijusi su vokiečių kalba.

„Jei ne vokiečių kalba, nebūčiau sutikusi tiek gerų draugų ir žmonių, kurie man pagelbėjo lemiamu momentu. Mano gyvenimas nebūtų tiek susietas su Vokietija, kuri man suteikė galimybę įveikti ligą“, – sako pašnekovė.

Esu laiminga

Klausant Vilijos, rodos, kad ją supa tik geri žmonės. Per visą ligos istoriją labai daug padėjusi mama iki šiol labai stengiasi ir išgyvena dėl dukros. Kolegos saugo Viliją ir labai sąmoningai reaguoja į jos ligą. Draugai stengiasi domėtis IS ir nuolat pasiūlo Vilijai paskaityti naujos literatūros. O ir ji pati neleidžia sau liūdėti ar verkti.

„Nepamenu, kada paskutinį kartą verkiau dėl savo ligos. Nėra kada, turiu ką veikti gyvenime. Vienas blogas dalykas sergant IS yra nuovargis. Bet aš turiu būdų, kaip atsigauti. Poilsis tapo labai svarbus mano gyvenime. Dabar esu laiminga, gyvenimas teka man palankia vaga. Draugai, važinėjimas dviračiu, knygos, valgio gaminimas, apsipirkimas, visa tai man teikia džiaugsmo“, –šypsodamasi sako Vilija.

Lina Narvilaitė

Publikuota Visos istorijos | 2 komentarai

Dvyliktoji IStorija – Raimondas Juška: padėjo noras kažką daryti

Raimondas Juška (33 m.) iš Šiaulių. Labai malonus, jaunas, energingas, nuoširdus vyras. Augina du mielus vaikus, mergytę Miglę ir berniuką Joną. Išsėtinė sklerozė slapčia jį kamavo 10 metų iki galutinės diagnozės konstatavimo. Visą tą laiką Raimondas gyveno nežinomybėje, tikėdamasis, kad tai tiesiog nuovargio ar per didelio sportinio krūvio padariniai.

Ilgas nežinomybės laikotarpis

Pirmi ligos simptomai Raimondą užklupo dar 1999 metais. Galvos svaigimas, pykinimas, pakilęs kraujospūdis, galūnių tirpimas. Dabar visa tai Raimondui skamba kaip klasikiniai išsėtinės sklerozės (IS) simptomai. Tačiau diagnozei išgirsti prireikė dešimties metų. Po pirmųjų ligos simptomų, įvairių tyrimų ir nesėkmingų tokios savijautos priežasties paieškų, stojo ramybės laikotarpis. Per tuos metus Raimondas sportavo, žaidė profesionalų futbolą, manė esantis sveikas ir gyveno pilnavertį gyvenimą. Liga smogė antrą kartą jau 2010 metais. Tas kartas buvo lemtingas.

„Buvo lapkričio pabaiga, iškritęs pirmas sniegas. Grįžau namo, staigiai sugalvojau vaikams senį besmegenį nulipdyt. Greitai sulipdžiau, parėjau namo ir supratau, kad kažkas negerai. Galvojau, kad persistengiau, gal nuo sporto ar šiaip neišsimiegojau. Bet vėliau tik blogėjo ir mane išvežė į ligoninę“, –  prisimena Raimondas.

Tuomet Raimondo vizitas ligoninėje truko neilgai. Po sulašintos lašinės jis buvo išleistas namo, kadangi tuo metu ligoninėje tiesiog nebuvo laisvos vietos. Po gautų vaistų Raimondo būklė stabilizavosi. Nuo tada prasidėjo grandinė vizitų pas daktarus. Įtariant IS Raimondas buvo užrašytas magnetinio rezonanso tyrimui Kaune. Tačiau tyrimo teko laukti iki kovo mėnesio. O jau sausio viduryje liga vyrui smogė pakartotinai.

Nesuprantama diagnozė

„Važiavau namo, staiga jaučiu koja nušilo, nutirpo. Spaudžiu pedalą ir nieko nejaučiu. Sustojau šalikelėje ir susiradau taloną su gydytojos kontaktais. Paskambinau ir tuoj pat nuvažiavau į ligoninę. Belaukiant pasidarė visai blogai. Apžiūrėjus daktarė pasakė, kad teks guldyt į stacionarą. Vėl vietų ligoninėje nebuvo, vėl sulašino lašinę, lyg ir pagerėjo, ir vėl grįžau namo. Niekas nieko neaiškino. Liga lyg ir buvo kažkada paminėta, tačiau senuose medicininiuose įrašuose buvo parašyta lotyniškai, bet aš neatkreipiau dėmesio“, – pasakoja Raimondas.

Prisimindamas tą neaiškumo ir nežinios laikotarpį, vyras prisipažįsta, jog tuomet jautėsi labai sutrikęs. Nesuprantama diagnozė, prasta savijauta, neaiškios ateities perspektyvos Raimondą varė į neviltį ir tuo pat metu skatino kovoti vardan savo ir savo šeimos ateities.

Tačiau situacija tik blogėjo. Raimondas prastai miegojo, dažnai keldavosi šlapintis, sparčiai ėmė tirpti galūnės, kankino pykinimas. Kai visai pablogėjo, vyras skambino į ligoninę kiekvieną dieną, tikėdamasis pagaliau gauti vietą ligoninėje. Netrukus vieta atsirado. Po intensyvių tyrimų ir konsultacijų su specialistais tapo aišku, kas tiek laiko kankino Raimondą. Prieš išrašant iš ligoninės vyras pagaliau išgirdo diagnozę – išsėtinė sklerozė.

Per didelis noras nugalėti ligą, išsekino

Po paskirto gydymo jauną vyrą išsiuntė į sanatoriją. Kaip pats prisipažįsta, tuo metu karštligiškai ėmė domėtis savo liga. Pradėjo bendrauti su diagnozės draugais ir ieškoti būdų, kaip įveikti baimę, neretai virstančia panika.

„Skaičiau visas rekomendacijas, ką valgyti, ko atsisakyti. Labai pasinėriau į pastangas suvaldyti ligą. Tikrai labai stengiausi pasveikti, juk vaikai dar buvo visai maži… Sūnus tuo metu tik pradėjo vaikščioti… Laikiausi visų įmanomų patarimų. Atsisakiau mėsos, pieno produktų, išmečiau iš šaldytuvo visus bloguosius riebalus, ėmiau sportuoti. Tada atrodė, kad pagerėjo, sveikau. Tempas intensyvėjo, sportavau be proto, kiekvieną dieną, o maitinausi labai skurdžiai. Svoris krito: nuo 80 kg iki 60 kg. Pradėjo blogėti emocinė būsena, vaikai erzindavo, žmona pastebėjo, kad darausi piktas. Išsekau, jau ne tiek nuo ligos, kiek nuo pastangų ją nugalėti“, – pasakoja vyras.

Ieškojimų laikas

Kaip prisipažįsta pašnekovas, tuomet atėjo laikas susimąstyti ir šiek tiek sulėtinti tempus, nes liga nenorėjo trauktis. Raimondas tapo sau atlaidesnis ir tikėjosi, kad tai kiek pagerins situaciją. Pasak vyro, jis sumažino fizinį krūvį, stengėsi kontroliuoti kūno svorį, vengė alinti organizmą, pradėjo lankyti jogą. Visą gyvenimą sportavusiam, žaidusiam futbolą, vyrui sporto trūko, todėl kaip alternatyvą pasirinko baseiną. Gydytojai pasiūlė vyrui išsitirti profilaktiškai, pasižiūrėti, ar liga neprogresuoja. Po fizioterapijos ir vaistų pagerėjo. Raimondui tai buvo patvirtinimas, jog jis viską darė gerai.

Nepaisant to, kad laikinas ligos atsitraukimas kuriam laikui palengvino vyro gyvenimą, jis jautė, jog silpsta. Neilgai trukus Raimondas sunkiai galėjo užlipti laiptais. Galūnių tirpimas ir bendra prastėjanti būklė gąsdino ir kėlė nemažai klausimų.

„Dariau viską kaip parašyta, kaip reikia, daug vaistų nenaudojau, bet man blogėjo. Pamenu, išvažiavau į darbą ir jaučiu, kad kojos darosi ne savos, vatinės, minkštos. Iš darbo dar pats parvažiavau iki namų, nors ir teko ne kartą sustoti, pavaikščioti aplink mašiną. Tą vakarą aš jau visai nebejaučiau kojų. Buvo sunku. Žmona raudojo… Man buvo blogai“, –  pasakoja vyras.

Kodėl visos pastangos veltui?

Raimondas darė viską, ką reikėjo daryti, bet simptomai kartojosi. Vyras nenuleido rankų ir ėmė domėtis įvairiausiais kovos su diagnoze būdais. Noras pakilti iš lovos ir vėl vaikščioti buvo stipresnis už neviltį.

Paskirti vaistai susilpnino imunitetą, todėl Raimondas jų bijojo. Vis gi organizmas pasidavė gydymui. Palaipsniui jaunas vyras pradėjo vaikščioti. Gydymui padėjo ir buvimas sanatorijoje. Pagrindinis klausimas Raimondui buvo –  „ką daryti, kad taip nebebūtų?“.

„Aš jaunas, vaikai maži, o liūdnų istorijų girdėjau ir mačiau visokių. Išbandžiau žaliavalgystę, tikėjau, kad tai padeda, bet laikas parodė, kad tai neveikia. Galiausiai, ieškojimai davė rezultatą“, –  pasakoja Raimondas.

Raimondas atrado daktaro Emanual Revici metodą, kuris vyrui suteikė vilties gyventi normaliai.

Padėjo noras kažką daryti

Raimondas nustebina pareiškęs: „išsėtinės sklerozės nereikia gydyti – reikia tik atstatyti  balansą, o ligos (tiksliau disbalanso simptomai) –  patys išnyks.“

Raimondas taip teigia remdamasis daktaro E. Revici metodu. Jis sako, jog šis daktaras suvokė, kad žmogus yra tam tikras biorobotas, kurio sistemoms teisingai veikti reikalingos tam tikros sąlygos ir medžiagos. Jis ištyrė dešimtis tūkstančių sveikų žmonių, išmatavo jų geros savijautos parametrus ir nustatė, kad bet kokio susirgimo metu ligoniui duodant reikalingas organizmui medžiagas, ir atstačius tuos – sveiko žmogaus parametrus – visos ligos išnyksta. Pagrindinis šio metodo principas yra subalansuota mityba.

Kaip teigia dr. E. Revici, visos autoimuninės ligos – ilgalaikio gilaus katabolinio disbalanso pasekmė. Raimondo atrastas kovos būdas su išsėtine skleroze padeda jam neišklysti iš sveiko žmogaus parametrų. Todėl, kaip teigia vyras, kol jis sugebės tų parametrų laikytis, IS negrįš.

„Labai padeda noras kažką daryti. Labai svarbu pačiam kažką daryti, o ne laukti, kol kažkas kažką padarys“, – sako šiaulietis.

Džiaugiasi pagalba

Dabar Raimondas atrodo savimi pasitikintis, laimingas ir nepaprastai valingas žmogus. Stiprybės ir tikėjimo tuo, ką daro dėka Raimondas šiandien gyvena pilnavertį gyvenimą ir stengiasi, puoselėja viltį padėti kuo daugiau žmonių, sergančių išsėtine skleroze. Kaip vieną svarbiausių sėkmingos kovos su IS veiksnių, Raimondas įvardina artimiausius žmones ir aplinką.

„Šeima labai padėjo kovoti su stresu ir depresija. Aš ieškojau įvairiausių būdų susidoroti su liga, o šeima palaikė ir skatino tai daryti, niekad nekritikavo. Ačiū šeimai, tėvams, kurie mane palaikė, kai beveik nevaikščiojau. Draugų ratas visai nepasikeitė, tik gal kai kurie nesuprato, kas su manimi vyksta. Tačiau tie, kurie matė mane ligoninėje iki šiol skambina ir atsargiai klausia apie sveikatą. Tai šiek tiek erzina, juk aš nemirštu“, –  juokiasi Raimondas.

Raimondas džiaugiasi per ligą atradęs save, jaučiasi sveikas. Džiaugiasi atradęs būdą, kuris jam padeda jaustis gerai. Šis atradimas pakeitė Raimondo gyvenimą. Šiandieną jis šypsosi, džiaugiasi savo šeima ir buvimu drauge, planuoja ateitį.

„Atsirado energijos, jėgų, dabar žaidžiu, šokinėju, važiuoju dviračiu 20-30 km., galiu su vaikais pažiūrėti filmą iki vėlaus vakaro ir gyvenu kaip sveikas žmogus“ –  džiaugiasi Raimondas. Jauno vyro akys spindi, kai jis kalba apie savo šeimą ir galimybę judėti laisvai.

Publikuota Visos istorijos | 5 komentarai

Vienuoliktoji IStorija – Akvilė Girdenytė: liga paverčia žmogų paprastesniu

Prieš penkerius metus Akvilė Girdenytė (28 m.) išgirdo diagnozę – išsėtinė sklerozė. Jos kelias iki to kaip ir daugelio kitų – gydytojų spėjimai, nepasitikėjimas, daugybė versijų ir negerėjanti savijauta. Dabar mergina sako, kad juodžiausias gyvenimo periodas jau praeity. Ji sumažino streso kiekį savo gyvenime, daug dėmesio skiria pomėgiui piešti, astronomijai, atrado naujų draugų.

Daiva Ausėnaitė

Perversmų metai

Tuos metus, kai Akvilei buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, ji vadina perversmų metais. Tais pačiais metais ji persikraustė gyventi iš Šiaulių į Vilnių. Iš Mažeikių kilusi Akvilė mokėsi Šiauliuose, ten buvo susikūrusi savo gyvenimą – nauji namai, draugai, tradicijos, įpročiai.

„Studijavau ekonomiką ir finansus, nusprendžiau tęsti magistrantūros studijas sostinėje. Ten gyvenanti mano teta, pas kurią vis apsistodavau sesijų metu, pasiūlė man darbą. Pasiūlymas buvo labai patrauklus. Todėl persikrausčiau gyventi į Vilnių. Tai buvo džiugus ir linksmas pokytis. Nesu labai greita priimti svarbius sprendimus, laukiu vis kokio tai „spyrio į užpakalį“. Naujas darbas, studijų pabaiga – visa tai viliojo mane kaip kažkoks gyvenimo nuotykis, kaip pokyčiai, kurie man bus malonūs“, – pasakoja Akvilė.

Praėjus vos pusmečiui nuo tos dienos, kai ji įsikūrė sostinėje, merginai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Akvilė sako, kad tą pusmetį ji vos ne kasdien ėjo pas kokį nors gydytoją, jai darė įvairiausius tyrimus. Pusę metų truko jos pastangos išsiaiškinti savo diagnozę. „Tie metai buvo kupini visokių įvykių – turėjau apsiginti magistro diplomą, pradėjau dirbti banke. Visus tuos nesibaigiančius pokyčius karūnavo metų gale išgirsta diagnozė“, – sako Akvilė.

Atkaklios paieškos

„Man pradėjo tirpti dešinė ranka, pirštai iš pradžių. Man taip buvo dar studijų laikais, bet aš beveik nekreipiau į tai dėmesio ir tikrai negalvojau, kad tai kažkokios rimtos ligos požymis. Prabundu vieną rytą ir man tirpsta mažasis pirštas ir šiek tiek delno. Toks jausmas, kad būtum nugulėjęs. Trini trini, atrodo, tuoj kraujas prasivaikščios, dings tas tirpimo jausmas, bet neprasivaikšto. Po to tie tirpimai pradėjo kilti aukštyn, galiausiai buvo nutirpusi visa ranka. Jau antra ranka, paskui tirpo liemuo. Per pusmetį tas tirpimo jausmas apėmė visą kūną. Jėga rankose ir kojose buvo, tik tas paviršius buvo kaip ne mano. Viduje, raumenyse dar būdavo toks nemalonus „bėgiojančių skruzdėlyčių“ pojūtis“, – tokius sveikatos skundus jautė mergina.

Akvilė tuo metu darbavosi banke, dirbti teko daug, tačiau mergina ir toliau skyrė laiką vizitams pas gydytojus. Tuos vizitus mergina vadina užsispyrimu, nes po kai kurių gydytojų replikų ar išrašytų vaistų, kitas jau būtų numojęs ranka ir liovęsis ieškoti atsakymo, į klausimą, kas jam yra.

„Supratau, kad man kažkas negerai, tačiau gydytojai negali rasti diagnozės. Taip vaikščiodama iš kabineto į kabinetą, aš pati sau ir diagnozavau išsėtinę sklerozę. Pati internete ieškojau atsakymo į klausimą, kas man darosi. Ir radau tuos atsakymus dar prieš gydytojams paskelbiant man diagnozę. Viena vyresnio amžiaus neurologė pasakė, kad įtaria kas man yra, tačiau nenori sakyti, nusiuntė į Santariškių klinikas. Man atliko visus tyrimus ir galiausiai buvo nustatyta diagnozė – išsėtinė sklerozė“, – pamena Akvilė.

Ligoninėje palengvėjo

Ji sako, kad prieš išgirstant diagnozę, ji jautėsi tikrai prastai, nes tirpo visas kūnas. Pasak Akvilės, labiausiai neramino sutrikusi koordinacija. Mergina dažniau nei įprasta prarasdavo pusiausvyrą ir visur kliūdavo, ji sako, kad mėlynėmis nusėtos kojos bylojo apie tą keistą simptomą.

„Tais metais turėjau gintis magistro darbą. Gydytojai Santariškių klinikose sako, „tau išsėtinė sklerozė, guldom į ligoninę“. Sėdžiu, man ašaros kaupiasi ir sakau „negaliu“. Negaliu, nes man tą savaitę magistro gynimas, kai jie man siūlė į ligoninę gultis. Nesiguliau, apsigyniau magistro darbą ir kitą dieną po gynimo atėjau į ligoninę. Kito kelio neturėjau, nors ir kažkokio smarkaus sveikatos pablogėjimo nebuvo. Buvau užsibrėžusi tikslą ir jo siekiau“, – prisimena savo drąsą Akvilė.

Laiką praleistą ligoninėje mergina prisimena su šypsena veide. Ji sako, kad nuo medikamentų, kuriuos jai skyrė, ji jautė palengvėjimą, beveik liovėsi ją varginę simptomai. Nors galva dar svaigdavo, tačiau Akvilė sako, kad iš džiaugsmo beveik skraidė. Ligoninėje sesutės ją vadino saulute dėl jos nesibaigiančios geros nuotaikos. „Buvo tokia euforija ir toks palengvėjimas“, – prisimena Akvilė.

Sąstingio metai

Tačiau išėjus iš ligoninės kažkas pasikeitė. Akvilė sako, kad pirmus du metus po diagnozės net neprisimena, kas vyko jos gyvenime. „Nieko nevyko. Gyvenimas tarsi sustojo. Man, matyt, buvo šokas ir reikėjo daugiau laiko susitaikyti su diagnoze. Nieko nenorėjau, palikau savo vaikiną net gerai jam nepaaiškinusi, kodėl. Kaip galėjau versti žmogų rinktis tarp manęs ir jo laimės? Man atrodė, kad esu „dovanėlė“, kurios niekam nereikia. Pakeičiau darbą, pasirinkau tokį, kur mažiau streso. Gyvenau kaip zombis – darbas, namai. Tie du metai – tai visiškas išsijungimas“, – sako Akvilė.

Praėjus vidinio sąstingio metams, Akvilė ėmė vėl matyti gyvenimo spalvas. „Gal man reikėjo „išsigailėti“ savęs, kokia aš nelaiminga, kodėl man. Paskui, matyt, baigėsi ta nuotaika ir aš pradėjau gyventi iš naujo“, – sako mergina.

Per tuos du metus Akvilė nejautė sveikatos pablogėjimų. Jai skyrė vaistų, bet buvo jų netoleravimas, tad juos teko keisti kelis kartus. Jau du metus mergina į raumenį leidžiasi vaistus. Sako, kad šie medikamentai jai patinka, nes nėra pašalinio poveikio. Nuo pirmųjų medikamentų dūrio vietoje likdavo skausmingi „guzai“. Akvilės ligos istorijoje yra įrašas – remituojanti recidyvuojanti forma.

Amžinas palydovas – nuovargis

„Simptomai, kurie buvo po ligoninės, jie ir liko. Kartais mėto į šonus, stipriau, silpniau, bet kol kas tokių rimtų pavojaus signalų nejaučiu. Yra tokių simptomų, kurie niekada nepraeina, pavyzdžiui, nuovargis. Jis visada su manim, mes neišskiriami draugai“, – šypsosi Akvilė.

Mergina sako, kad šią vasarą buvo sveikatos pablogėjimo epizodas, kuris ją išgąsdino ir privertė sunerimti, tačiau jis irgi buvo laikinas.

„Mano simptomai laikosi apie parą. Nors medikai sako, kad ataką reikia suvokti, kai kažkoks simptomas trunka ne trumpiau kaip parą. Bet jei laikosi parą ir praėjo, tai ką sakyti gydytojui?  Gydytojai yra subjektyvūs, kiekvienas mato per savo akinius ir tą situaciją komentuoja įvairiai“, – svarsto mergina.

Ji sako, kad neturi vieno ją gydančio neurologo. Kai ateina laikas išsirašyti vaistus, ji vis patenka pas kitą mediką. Tai nėra labai smagu, nes kas kartą susiduria su vis kitu gydytoju.

Iš šeimos gydytojo Akvilė reikalingos pagalbos ne visada sulaukia. Tad nenuostabu, kad ji pamėgo lankytis sergančiųjų išsėtine skleroze savipagalbos grupėje. Ten ji gauna daug informacijos ir palaikymą iš diagnozės draugų.

Kad daugiau jokio streso!

Klausiu Akvilės, kaip jai pavyko išsikapstyti iš juodojo jos gyvenimo periodo. „Tas gyvenimo šviesumas ateina tada, kai tu susitaikai, kai suvoki, kad tu nesi auka, kad nesi kalta dėl savo ligos, kad gyvenimas tęsiasi ir viskas yra puiku“, – atsako mergina.

Iki diagnozės Akvilė bėgo nuo rimtų jausmų, įsipareigojimų. Jai rūpėjo darbas, karjera, galvojo, kad susikurs santykius vėliau.

„Labiausiai pasikeitė mano pačios požiūris. Šita diagnozė visai ne tragedija. Tiesiog įvertini savo naujas galimybes, pripranti prie savo naujo gyvenimo, prie savo pasikeitusių įpročių. Kai sužinai apie ligą, daug kas keičiasi – tavo įpročiai, tavo svajonės, tavo siekiai. Aš buvau kalė intrigantė, karjeristė“, – atvirai prisipažįsta mergina. – „Galvojau, būsiu kieta, niekas manęs neperlauš. Po diagnozės viena gydytoja man patarė keisti darbą. Taip ir padariau. Dabar darbas ramesnis, jame nėra to buvusio streso. Labai mėgau keliauti ir ilsėtis šiltuose kraštuose, dabar negaliu. Mėgau soliariumą, jo irgi teko atsisakyti, bet tai, manau, tik į naudą mano sveikatai“.

Mergina sako, kad pamiršo apie karjerą, nes išsėtinė sklerozė ir stresas nesuderinami. „Aš nusprendžiau, kad daugiau jokio streso mano gyvenime nebus. Nenoriu streso. Džiaugiuosi smulkmenomis, nežiūriu siaubo filmų, nebendrauju su nemaloniais žmonėmis ir pan. Aišku, yra to streso ir kiekvieną dieną, tačiau nepalyginamai mažiau nei ankstesniame darbe“, – sako Akvilė.

Išsišnekėjus tampa aišku, kad Akvilėje karjeristė ne visai mirė. Mergina yra karjeros valstybės tarnautoja, laimėjo nelengvą valstybės tarnybos konkursą, dar visai neseniai vadovų buvo pasiūlyta aukštesnei kategorijai. Tačiau pati mergina nenori vadinti to karjera.

Tampi paprastesniu

Akvilė geria žuvų taukus, namie daro mankštą. Vienu metu ją labai vargino mėšlungis. Jogos užsiėmimai padėjo išspręsti šią problemą.

„Pamenu iš pradžių po diagnozės kurį laiką nieko nesiimi. Tu nieko nedarai, kad jaustumeisi geriau. Gal būna šokas, gal nesusivoki, kad nuo tavęs pačio priklauso tavo savijauta. Ir kai pradedi jausti, kad silpnumas kojose, visame kūne vis stiprėja, kad raumenys silpsta, tada atsiranda labai didelis noras kažką daryti. Pradedi kilnoti kojas, kad tik dingtų tų bėgiojančių skruzdėlyčių pojūtis“, – juokiasi Akvilė.

Akvilė sako, kad ji keičiasi su laiku. „Su kiekviena diena keičiasi mano pažiūros, mąstymas, įsitikinimai, griūna nuostatos, kurios atrodė labai tvirtos. Todėl nenoriu būti kategoriška, tarkim, neturėsiu vaikų ar nereikia man šeimos. Niekada nesakau „niekada“. Gyvenimas ima ir siunčia tau ženklus, esi priverstas keisti nusistovėjusias nuostatas. Tuo jis ir yra gražus“, – svarsto mergina.

Akvilė linksmai leidžia vakarus kartu su kitais sergančiaisiais išsėtine skleroze. Jai patinka savipagalbos grupėje. Ji susipažino su mielais, jai patinkančiais žmonėmis. Jai patinka leisti laiką su žmonėmis, kurie turi tą pačią ligą kaip ir ji. Akvilė prisipažįsta, iš pradžių buvo nejauku priskirti save prie sergančiųjų išsėtine skleroze. Tačiau jau po kelių susitikimų tas nejaukumas dingo.

Laisvalaikiu mergina mėgsta stebėti naktinį dangų savo teleskopu, piešti, rankomis kuria rankdarbius, atsigauna spalvų pasaulyje.

„Liga pakeičia žmogų, jis tampa paprastesniu, nebesipučia, nebesikelia taip. Aišku, krenta pasitikėjimas savimi, tačiau nuo to tik išryškėja gerosios savybės“, – įsitikinusi Akvilė.

Publikuota Visos istorijos | 2 komentarai

Dešimtoji IStorija – Marius Bernotas: liga – kaip mokslas apie save

Diagnozę „išsėtinė sklerozė“ Marius (34 m.) išgirdo maždaug prieš pusantrų metų. Sostinėje gyvenantis vyras keletą metų ieškojo atsakymo į klausimą, kodėl jis prastai jaučiasi, tačiau niekas negali pasakyti, kas jam yra. Pasak Mariaus, diagnozė iš dalies palengvino jo savijautą, tačiau atnešė nemažą sumaištį ir dar daugiau klausimų.

Gyvenimas tobulame pasaulyje

Interviu metu Marius vis atsisuka pasižiūrėti, ką veikia jo dukrelė Neda. Budri tėčio akis stebi šešiametės mergaitės žaidimus vaikų kambaryje. Marius su žmona dar augina pustrečių metų berniuką. Žvelgiant į dukrą, vyro veide nedingsta šypsena. Jis sako, kad iki diagnozės jis gyveno tobulame pasaulyje, kurį pats ir susikūrė.

„Susituokėm prieš dešimtį metų. Be niekieno pagalbos mes įsigijome butą, stačiau namuką užmiestyje. Turėjom gerus darbus, kažkokius pomėgius. Susilaukėme vaikų. Turėjom planų, nors, aišku, žmogus planuoja, Dievas juokiasi, tačiau mes planavom. Mūsų šeima buvo graži, darni, tačiau mano sveikatos sutrikimai vis įnešdavo kažkokių neaiškumų – aš pavargdavau, jaučiau tuos nesuprantamus galvos svaigimus. Aplinkiniams buvo sunku suprasti mano nuovargį; jaunas, stiprus vyras, o skundžiasi nuovargiu. Aišku, kol tai nepradėjo stiprėti, aš galėjau daugelį tų dalykų ignoruoti“, – pasakoja Marius.

Savęs netausojo

Ne taip seniai išgirsta diagnozė dar verčia Marių suktis daugeliui sergančiųjų įprastame rate – kodėl taip nutiko? Kodėl man? Kaip man reikės gyventi toliau? Marius jau sau atsakė į pirmąjį klausimą. „Dirbau pareigūnu, buvau pasienietis. Darbas pamaininis, todėl mano gyvenime nebuvo labai teisingo darbo ir poilsio režimo. Dar ir pats savęs netausojau. Po naktinių budėjimų vykdavau į užmiestį ir stačiau pirtelę, dirbau įvairius darbus.
Vyras sako, kad kol išgirdo diagnozę jam teko nemažai pavaikščioti po medikų kabinetus ir net iš pačių medikų išgirsti nemalonių žodžių. „Pamenu vieną neurologę, kuri buvo įsitikinusi, kad aš stengiuosi išsisukti nuo darbo. Ji atvirai prisakė man visokių negražių dalykų. Gerai, kad manimi tikėjo gydytoja, kuri man skyrė konsultaciją pas tą neurologę. Ji nesustojo ir davė man siuntimus pas kitus gydytojus. Esu jai labai dėkingas už jos tikėjimą manimi“, – sako pašnekovas.

Kaip gyventi toliau?

Marius prisipažįsta, kad dar mokosi gyventi su nauja diagnoze, kuri įnešė nemažai pokyčių į jo gyvenimą. Vyrui teko išeiti į pensiją (pareigūnai į pensiją išeina anksčiau), jam buvo paskirtas neįgalumas. Marius leidžia sau pajuokauti, kad per trumpą laiką tapo ir pensininku, ir neįgaliuoju. „Psichologiškai sunku ir aš to neslepiu. Viena mano diagnozės draugė, su kuria susipažinome ligoninėje, man net patarė kreiptis į psichologą, tačiau jis nepamatė kažko, kas verstų išrašyti man vaistus ar taikyti kažkokią kitokią pagalbą. Tiesiog esu sutrikęs ir, manau, kad tai visai normalu. Mano gyvenime nemažai pokyčių ir man reikia viską priimti, suvokti ir su tuo susigyventi. Esu lėtas ir ramus žmogus, todėl gal tas procesas ir užsitęs“, – juokiasi Marius.

Šiuo metu jis padeda žmonai prižiūrėti vaikus. Sako, kad veiklos netrūksta – vaikus reikia nuvežti į darželį, paskui į būrelius, tada parvežti namo. Taip nepastebimai diena ir praeina.

Domisi diagnozės draugais

Vos tik Mariaus aplinkinių lūpose ėmė šmėžuoti jo diagnozė, Marius bandė susirasti sergančiuosius išsėtine skleroze. Dabar jis aktyviai lankosi sergančiųjų savipagalbos grupėje, dalyvauja renginiuose ir konferencijose. Marius ligą vadina puikiu būdu pažinti save. „Daug bendrauju, klausausi kitų ir pats kalbu. Tai leidžia geriau pažinti save, atrasti kažkokius savo aspektus, apie kuriuos anksčiau negalvojau“, – sako vyras.

Po antrosios atakos Mariui buvo paskirtas gydymas. Vyras sako, kad jo gyvenimo būdas smarkiai nepasikeitė. Tik dabar jis leidžia sau daugiau pailsėti. Pasak Mariaus, liga uždėjusi apribojimus. „Neturiu tiek jėgų, kiek anksčiau, todėl padarau vos pusę to, ką norėčiau. Tačiau tikiu, kad po kurio laiko mano jėgos grįš. Dabar toks periodas, kai reikia leisti sau pailsėti, pasisemti energijos. Man daug džiaugsmo teikia bendravimas su vaikais. Norėčiau ištrūkti į gamtą ir kelias dienas tyliai pažvejoti, tačiau jau spėjau prisirinkti pareigų, todėl vis atidedu“, – šypsosi Marius. Jis sako, kad visuomet pirmiausia galvoja apie kitus, save pamiršta. Gal liga paskatins daugiau laiko skirti sau? Vyras tik paspaudžia pečiais – tai ateities uždavinys.

Jis jau suprato, kad turint tokią diagnozę, svarbu rūpintis savo psichine savijauta. Marius visiems pataria tausoti jėgas, neeikvoti jų bereikalingiems „pasipergyvenimams“. Jis sako, kad geriau jau  išgerti raminančiųjų, negu verdant emocijose sulaukti ligos paūmėjimo.

Dairantis aplinkui

Nors liga į Mariaus planuojamą gyvenimą įsibrovė be plano, jis stengiasi, kad diagnozė jo nevaržytų. Marius nuo mokyklos laikų domėjosi lengvąja atletika. Buvo iškovojęs ne vieną šios srities apdovanojimą. Laisvalaikiu jis mėgsta žaisti biliardą. Sako, kad biliardas tinka ir pagal diagnozę. „Juk sergant išsėtine skleroze, svarbu neperkaisti. Bandžiau žaisti krepšinį neįgaliųjų komandoje. Bet jaučiu, kad kol kas tai ne man. Ten irgi niekas nesupranta, kodėl vyras su rankomis ir kojomis vis skundžiasi, kad pavargo“, – sako Marius.

Su juo įsileidžiam į svarstymus apie turimos patirties pritaikymą naujai. Sufleruoju Mariui idėją – gal kaip lengvaatletis su patirtimi imtųsi sukurti judėjimo metodiką sergančiajam išsėtine skleroze? Marius susimąsto.

Šiuo metu jis turi dar vieną laisvalaikio užsiėmimą – padeda vaikų namų auklėtinius prižiūrinčiai Kristinai. Ji taip serga išsėtine skleroze. Jis gelbėja transportu. „Man patinka padėti žmonėms. O ir šioje veikloje matau prasmę – mano vaikai bendrauja su vaikų namų auklėtiniais. Jiems ši patirtis yra labai svarbi ir naudinga. Tai tikra gyvenimo mokykla. Gera mokykla ir man, nes dabar mano gyvenime atsirado naujos sąvokos ir reiškiniai, apie kurių buvimą anksčiau nesusimąstydavau. Tai liga, poliklinika, ligoninė, neįgalumas, vaikai be tėvų. Iš mano tvarkingo ir tobulo pasaulio mane perkėlė į kitą pasaulį. Kaip čia jame – dar nesupratau, bet jau dabar galiu padėkoti už gerokai praplėstą akiratį“, – šypsosi Marius.

Kalbėjosi Daiva Ausėnaitė

Publikuota Visos istorijos | 8 komentarai

Devintoji IStorija – Kristina Briling: liga apvertė gyvenimą aukštyn kojom, ir jis tapo geresnis

Vilnietė Kristina Briling pasitinka mane savo brolio namuose. Su diagnoze išsėtinė sklerozė ji gyvena treti metai. Žiūrint į Kristina nepasakytum, kad ji serga ar kad visai neseniai jai buvo taikytas gan sunkus gydymas. Ji šypsosi, kupina geros nuotaikos ir optimizmo. Tarp sergančiųjų išsėtine skleroze daugelis Kristiną pažįsta kaip besirūpinančia vaikais ir žavisi jos neblėstančiu gerumu. Lyg būtų trapi snieguolė ar geroji fėja, daranti stebuklus visus metus…

Daiva Ausėnaitė

Agresyvi ligos eiga

Ji atlaikė devynias chemoterapijas. Jos epikrizėje parašyta – itin reta, agresyvi ligos eiga. Ligos paūmėjimai įvykdavo kas mėnesį. „Iš pradžių apakau kaire akimi. Regėjimas atsistatė. Po mėnesio atėmė dešinę pusę. Reabilitacija. Grįžau namo. Tada atėmė jau abi kojas. Vėl reabilitacija. Mėnuo namuose. Tada vėl kažkokia staigmena iš kūno“, – pasakoja Kristina.

Kristinai jau po antros atakos teko sėstis į vežimėlį. Jai darė pulsterapiją, plazmaferezę, chemoterapiją. Merginai tada buvo 29 m. „Iki to nebuvo jokių sveikatos sutrikimų arba tiesiog nekreipiau į juos dėmesio. Kai esi jaunas, galvoji, kad toks sveikas būsi amžinai“, – sako Kristina.

„Gydytojai paaiškinimo, kodėl liga įgavo agresyvią formą, neturi. Išsėtinė sklerozė – tai liga, kuri turi daugiau klausimų nei atsakymų. Ir su tuo visiems tenka susitaikyti“, – sako mergina.

Stresas pažadino ligą

Kristina sau atsakė į klausimą, kodėl jos mieganti liga staiga prabudo ir užgriuvo ją visu savo svoriu. Ją pažadino itin didelis patirtas stresas.

Mergina sako, kad su vežimuku atsisveikino prieš pusmetį. Dabar jai paskirti vieni naujausių imunologinių vaistų. Jie yra suleidžiami vieną kartą per mėnesį. Kristina svarsto: „Tikrai baisūs pašaliniai poveikiai buvo po chemoterapijos. Galiu pasakyti, kad organizmas geriau priima naujuosius vaistus nei chemoterapiją. Jeigu dar kartą pasakytų, kad man reikia chemoterapijos, nežinau, ar pasiryžčiau… Niekam nelinkėčiau to išgyventi. Teko matyti žmonių, kurie nejaučia tų pašalinių poveikių, jiems sulašina ir jie eina namo. Aš po sulašinimo tris dienas gulėdavau, tik atsimerkdavau ir vėl užsimerkdavau. Bet kai neturi pasirinkimo… Aš neturėjau ko prarasti. Buvo aiškus pasirinkimas – arba tu guli ir esi daržovė arba dar kažkiek funkcionuoji ir bandai gyventi. Rinkausi gyvenimą.“

Aplinkiniams nesuvokiami simptomai

Su Kristina aiškinuosi, kokie yra jos pojūčiai. Tai dalykas, kurį nesergančiajam labai sunku išaiškinti. Išsėtinės sklerozės simptomų amplitudė labai didelė – vieni jaučia tirpimus, nejautrumą, skruzdėlyčių bėgiojimus, mėšlungišką raumenų spazmą; kiti savo pojūčius apibūdina kaip „atėmimą“. Kristina sako, kad šiuo metu ji jaučia tuos lengvuosius simptomus – ji nejaučia pėdų, jos dešinė pusė yra silpnesnė už kairę. „Netgi kai yra toks silpnumas nieko ir nesinori su ta puse daryti“, – prisipažįsta Kristina.

Kristina sako, kad ji yra realistė ir netradicine medicina netiki. Po žodžiais „netradicine“ ji turi omeny visokius salotų lapus, grybus ir gydymąsi žolelėmis. Mergina lanko jogos užsiėmimus, kurie jos nuomone, teigiamai veikia psichinę būklę. Sergantiesiems išsėtine labai rekomenduojama pratampyti raumenis, kad kuo mažiau kankintų raumenų spazmai. Kristina buvo gimnastė, lankė baletą. Joga jos gyvenime atsirado jau po diagnozės.

Pasikeitęs gyvenimas

Kristina užklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas po diagnozės, šypsosi ir sako, kad jis pasisuko 180 laipsniu kampu. „Baisiausia buvo, kad iš savarankiško žmogaus teko tapti visai nesavarankišku. Buvau darboholikė. Daug metų pradirbau aptarnavimo sferoje. Paskui pakeičiau savo užsiėmimų pobūdį, tapau SPA specialiste. Tuomet gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Ir staiga per vieną dieną viskas kardinaliai pasikeitė“, – pasakoja Kristina.

Prieš tris metus kartu su diagnoze į Kristinos gyvenimą atėjo suvokimas, kad iš gyvenimo nereikia tik imti, reikia ir duoti.

Pačioje ligos pradžioje Kristina sako uždavusi klausimą visatai, kodėl man. Tačiau greitai ji suprato, kad jeigu ne jai, liga būtų atitekusi kažkam kitam. Todėl į ligą pradėjo žiūrėti kaip į savotišką dovaną. „Gal čia kažkas man iš viršaus pasakė tokiu būdu, atsipeikėk, pasižiūrėk, ką tu darai su savo gyvenimu? Gal su ta liga aš gavau tikrąjį gyvenimo džiaugsmą? Man buvo akivaizdžiai parodyti – štai kokių yra dalykų gyvenime, kuriuos tu gali padaryti. Pasikeitė visos gyvenimo vertybės“, – pasakoja Kristina.

Ji sako, kad Kristina iki ligos ir dabar – tai du skirtingi žmonės. „Žinau, kad viskas yra įmanoma. Niekas susirgus išsėtine skleroze nesuteiks instrukcijos kaip toliau gyventi, pats turi atrasti savo būties prasmę. Galiu pasakyti tik, kad liga bus puikus katalizatorius priimti teisingus sprendimus“, – sako Kristina.

Aš turiu daug vaikų!

„Atradau save iš naujo, dirbu su vaikais iš globos namų. Organizuoju Antakalnio vaikų namų auklėtiniams visokias išvykas, kultūrines pramogas, kartu kažką veikiame. Žmogus tokia būtybė, reikia jausti, kad tu kažkam reikalingas. O kai sergi ir per dienas sėdi namie, tą suvokimą nesunku prarasti ir įkristi į blogą nuotaiką. Kad nesijausčiau išbraukta iš gyvenimo, nusprendžiau, kad turiu kažkam suteikti džiaugsmo, taip mano gyvenime atsirado daug vaikų, jie tapo mano antra šeima“, – šypsosi Kristina.

Keistais likimo vingiais galima pavadinti Kristinos gyvenimo istoriją. Po mokyklos ji buvo įstojusi į pedagoginį, svajojo dirbti su vaikais, tačiau mokslų nebaigė. Po daugelio metų mergina tapo neformalia pedagoge. „Antakalnio vaikų namuose yra vaikų darželis, kuriame vaikai nuo 3 iki 7 metų. Juos vadinu mažyliais, iš pradžių su jais ir dirbau. Padėdavau auklėtojoms. Sugalvodavau, ką kartu veiksime, gal ką lipdysime ar piešime ir taip kartu praleisdavome dieną“, – sako Kristina.

Mergina kai tik galėdavo skubėdavo pas vaikus. Šiuo metu neturi automobilio, tad neretai reikia prašyti brolio pagalbos – jis ir pavežioja, ir pinigų vaikų pramogoms skiria. Kristina savo brolį vadina didžiausiu vaikų rėmėju.

Vaikų laisvalaikio organizatorė

„Dabar daugiau užsiimu tuo, kad rūpinuosi, kaip vaikams suteikti kultūrinę programą. Tariuosi, kad jie galėtų nemokamai nueiti į teatrą, pažiūrėti spektaklį ar apsilankyti muziejuje. Draugaujame su Akropolio vaikų kambariu, ten mus įleidžia nemokamai pažaisti. Draugaujame ir su Nacionaliniu dramos teatru“, – vardija Kristina vaikų rėmėjus.

Kristina sako, kad prieš šventes vaikai gauna daug žaisliukų, knygučių, tačiau tuos daiktus, kurių jiems tikrai reikia, mažai kas dovanoja, pavyzdžiui, šampūnus, šlepetes, rankšluosčius.

„Daug kas skeptiškai žiūri, kai ateinu ir prašau kažko vaikams. Pavyzdžiui, mano vaikų namuose yra vaikų, kurie niekada nevalgė picos. Jie niekada nesimėgavo vaikiška pramoga kažkur pabūti visa klase. Tad nusprendžiau pagal savo išgales daryti jiems šventes. Kai jau būna kurio nors gimtadienis, vežu į piceriją ir darau jam asmeninę šventę“, – šypsosi Kristina.

Ji sako, kad daugelis, į kuriuos ji kreipėsi prašydama paramos, pamatė, kad jos veikla yra nuosekli, tad mergina vis dažniau sulaukia skambučių iš žmonių, kurie nori paremti vaikus.

Lai pildosi svajonės…

Kristina pabrėžia, kad svarbiausia svajoti ir paskui jau nepastebėsi, kaip jos ims pildytis. „Reikia mokėti visuose bloguose dalykuose, kurie mums nutinka, atrasti ką nors teigiamo. Kam vaikščioti ir dejuoti? Niekam nėra lengva. Tačiau žymiau geriau pačiam žmogui ir jo artimiesiems, jeigu jis būna pozityviai nusiteikęs, jei šypsosi, jei daro gerus darbus ir negalvoja apie atlygį. Nuo to visiems bus tik geriau“, – šypsosi Kristina.

Mergina pataria nesustoti ties diagnoze, judėti pirmyn. „Sunkiau mano artimiesiems. Juos kamuoja didesnė baimė, nežinomybė, jie išgyvena dėl manęs. Tuo pačiu aš jiems labai dėkinga. Jaučiu jų palaikymą, jie man suteikia stiprybės, jų palaikymas man padeda sveikti. Gyvenu geromis emocijomis ir tokių visiems linkiu. Dėl artimųjų, dėl vaikų, dėl ateities, dėl gyvenimo šypsausi ir kviečiu visus sergančiuosius šypsotis ir niekam neatiduoti savo gyvenimo džiaugsmo“, – šypsosi Kristina.

Publikuota Visos istorijos | 5 komentarai

Aštuntoji IStorija – Robertas Molis: planuoju gyventi šimtą metų

Robertas (34 m.) vieno renginio metu pasakė gydytojai neurologei – aš būsiu vegetaras ir užsiimsiu joga, o jus stebėkite, kaip man seksis. Joga ir vegetarizmas – jau kurį laiką pagrindiniai Roberto gydymosi komponentai. Jaučiasi jis gerai, ir pokalbio metu su šypsena veide pareiškia, kad planuoja gyventi šimtą metų.

Vaikystės gydytojas pamatė ligą

Diagnozę „išsėtinė sklerozė“ Robertas išgirdo prieš tris metus. „Diagnozavo prieš tris, tačiau pirmieji ligos simptomai buvo prieš kokius aštuonis metus. Gal net pirma ataka pavadinčiau 2002 metų nutikimą. Pamenu, važiuoju mašina, akyse staiga mirgėti pradėjo. Matau šviesoforas stovi, tačiau kokia šviesa dega – nematau. Iš karto nusukau į degalinę, pasėdėjau pusvalandį, suvalgiau ledų, nes buvo labai karšta. Galvojau, gal čia nuo karščio. Na ir praėjo. Paskui vėl nieko, tada po kelerių metų vėl panašiai užtemo“, – savo ligos pirmuosius pasireiškimus prisimena Robertas.

Jis sako, kad savijauta prastėjo, nors buvo pakankamai sunku apibrėžti, kas gi negerai. Vis dėlto vyras kreipėsi į medikus, labai sąžiningai stengėsi papasakoti jiems, kas trukdo jam jaustis gerai. Iškentėjo įvairius tyrimus, tačiau iš medikų girdėjo tik viena – tu sveikas.

„Galų gale, nusprendžiau, kad reikia pasikeisti akinius. Žiūrint į šoną vaizdas dvejindavosi. Vizito pas akių gydytoją metu teko stebėti keistą elgesį – susirinko gydytojų krūva, šnibždėjosi kažką, bet man nieko nepasakė. Ai, nusivyliau tais gydytojais. Nuvažiavau į Varėną, pas savo vaikystės gydytoją. Sakau jam, man ten Vilniuje niekas negali normaliai akinių išrašyti, gal jus galėtumėte? Ilgai jis mane apžiūrinėjo ir paskui sako – važiuok į Kauną pas neuroakulistus. Jis pasakė man, kad mano akys sveikos, bet pas mane kažkas „pravodkėj“, nervuose, negerai“, – šypsosi Robertas prisiminęs vaizdingą gydytojo paaiškinimą.

Vaikinui teko dar praverti ne vieno kabineto duris, kol jis išgirdo diagnozę.

Paieškose

Po diagnozės Robertas pusantrų metų lankėsi pas psichoterapeutą. Tą jam pasiūlė gydytojas neurologas, pridūręs, kad valstybė tokių paslaugų nekompensuoja. Robertas šiandien dėkingas psichoterapeutei už tvirtesnį ir ramesnį požiūrį į gyvenimą, ligą, save, santykius su aplinkiniais. Dabartinį gyvenimą po diagnozės jis vadina paieškomis.

„Praėjęs tą visą psichoterapiją, aš suvokiau, kad šitoje ligoje yra tiesioginis ryšys tarp to, kas vyksta tavo galvoje ir to, kas vyksta tavo kūne. Žmonės neretai save naikina ir reikia kiekvienam atrasti, kas asmeniškai jį naikina. Kartais save naikiname nusivilimu – tai į save nukreiptas pyktis.  Ką turiu omeny naikinimas? Manau, kad Dievulis sukūrė idealų organizmą. Jeigu tu gyventi nenori, tai pasąmonė tą suvokia – imunitetas ima naikinti pats save. Mintys idealiai atsikartoja kūne. Todėl aš tikiu, kad jei sugebėsiu susitvarkyti su savo mintimis ir emocijomis, aš gyvensiu iki šimto metų.  Ir man visai neįdomu, ką apie tai galvoja medikai“, – sako Robertas ir priduria, kad tradicine medicina netiki.

Vyras šiuo metu jokių vaistų nevartoja, nes jam pirminė progresuojanti stadija, kai medikamentai nėra skiriami. Robertas sako, kad netiki, jog medikai turi tabletę, kuri jį išgydys. „Čia yra UAB Medicina, jiems nenaudinga, kad žmonės pasveiktų. Jie uždirba pinigus iš mūsų ligų, iš skiriamų vaistų. Todėl jie netiki, kai žmogus sako, kad jaučiasi geriau, nors ir nevartoja jų vaistų“, – sako vyras.

„Teko skaityti, kad po diagnozės žmonėms iškyla minčių apie savižudybę. Nors man taip nenutiko, tačiau labai juos suprantu. Ir man yra pasakę, kad po penkerių metų gal sėdėsiu invalido vežimėlyje, o gal nugyvensiu dar 30 ir nieko man nebus. Tos prognozės nėra malonios, jos kažkaip per grubiai pateikiamos, jos ir sukelia tą šoką. Manau, tokios gydytojų visai nepasvertos (per grubiai pasakytos) ateities perspektyvos labai rimta priežastis žmogui nusivaryti iki gilios depresijos“, – įsitikinęs Robertas.

Vegetarizmas

Užklausiu Roberto, kaip išsėtinė sklerozė reiškiasi jo organizme. „Kai tik man viskas prasidėjo, aš negalėdavau išsėdėti ilgesnį laiką, pavyzdžiui, apsilankymas kinoteatre virsdavo kankinimu. Man prasidėdavo traukuliai, aš tai sulenkdavau koją, tai ištiesdavau ir visaip stengiausi patogiai atsisėsti, bet negalėdavau. Kokie tai pojūčiai? Įsivaizduok, įjungia laidus ir po truputį didina įtampą. Kyla kyla ta įtampa, ir taip sustiprėja, kad net susitraukia ramuo. Tokie traukuliai kojose išlikę iki šių dienų, tačiau jų pasireiškimą susieju su tam tikrais maisto produktais, kuriuos suvalgau. Pavyzdžiui, taip blogai mane veikia pienas. Išgeriu ir po pusvalandžio jaučiu nesmagumus kojose“, – pasakoja Robertas.

Vyras pusę metų yra vegetaras. Sako, kad savijauta nustojus valgyti mėsą, pastebimai pagerėjo. Pasak Roberto, sergančiųjų išsėtine skleroze organizmas  pažeistas, jame yra kažkoks neatitikimas normoms. „O kadangi kūnas pažeistas, jis jautresnis visiems išoriniams poveikiams. Todėl jam svarbu yra maistas, kuris į jį patenka ir mintys, kurios sukasi tame kūne“, – sako pašnekovas.

Robertas priduria, kad norėtų būti veganu, tačiau valios neužtenka. Robertas kelias savaites laikėsi veganiškos mitybos. Tą jis nusprendė perskaitęs vieną knygą, kurios autorius aprašė savo tyrimą. Jis tyrė dvi grupes žiurkių. Vienos buvo maitinamos 30 proc. gyvulinės kilmės baltymų, kitų mityboje buvo tik 5 proc. gyvulinės kilmės baltymų. Tos žiurkės, kurios valgė mėsą, jos sirgo vėžiu, diabetu ir daugybę kitų ligų. O tos, kurios praktiškai negavo mėsos, buvo sveikos. Kai tiriamųjų žiurkių grupėms dieta buvo apkeista, susikeisdavo ir jų sveikatos būklė. Sergančiųjų ligos nustodavo vystytis, sveikąsias užpuldavo sveikatos sutrikimai.

„Kai perskaičiau tą knygą man buvo daug problemų su skrandžiu, su tais kojų traukuliais. Ir aš gal 2-3 savaites pabuvau veganu. Kol aš laikiausi tos dietos, man visi simptomai praėjo.  Anksčiau negalėjau ant tuščio skrandžio suvalgyti apelsino, rūgštingumas iš karto pakildavo. O čia apelsiną suvalgau – iki pietų sotus. Mane nustojo pykinti, kai nustojau gerti kavą. Mečiau gerti kavą ir po trijų savaičių man prasidėjo detoksikacija, taip galvą pradėjo skaudėti, žiūriu į kavą ir galvoju – išgersiu ir dings skausmas. Tačiau atsilaikiau. Kai manęs klausia, kas yra veganas, atsakau, kad tai žmogus, kuris valgo tai, kas užaugo saulėje ir darbščios žmogaus rankos to nespėjo sugadinti“, – šypsosi Robertas.

Vėliau jis perskaitė apie dar vieną tyrimą, kuris buvo atliktas Kinijoje. „Kinijoje yra virš 80 regionų. Buvo pastebėta, kad viename regione yra labai didelis sergamumas onkologinis ligomis. Pradėjo aiškintis, kodėl, tyrė jų maistą. Pasirodo, jų valgomose daržovėse nitritai, nitratai, pesticidai normas viršija 3-4 šimtus kartų. Tačiau kai kurie tame regione neserga, gal kokie 10 proc. Pasirodo, tie nesergantys nevalgo mėsos, nes vargingai gyvena, neįperka. Paskui ėmė aiškintis, pasitelkę klinikinius tyrimus. Pasirodo, kai tu valgai mėsą, gauni tokios pačios kilmės baltymą kaip ir tu pats esi. Tas baltymas suveikia kaip katalizatorius tavo kūno ląstelėms įsisavinant visokius nitratus, nitritus ir t.t. Tačiau valgant tik augalinės kilmės maistą, organizmas apsisaugo nuo tų chemikalų, nes jų paprasčiausiai neįsisavina, neturi organizmą klaidinančio mėsos baltymo“, – pasakoja Robertas.

Vyras sako, kad pasitikrinti savo mitybos ir savijautos ryšį labai lengva. Tereikia atidžiau įsiklausyti į savo kūną. Robertas jau žino savo galvos skausmų priežastis – saldainiai, batonas. Jis tiki, kad pakeista mityba gali padėti jam atstatyti jo organizme įvykusius pokyčius, nors ir suvokia, kad medikai to niekada nepripažins. „Tačiau man neįdomi jų nuomonė. Juk tai mano kūnas, mano gyvenimas ir man tai yra svarbiausia. Kad aš jausčiausi gerai, kad su manimi būtų gera mano šeimai, žmonai, dukrytėms. Tai yra svarbiausia, o ne oficialios medicinos nuomonė apie mano ligos eigą ir tuo labiau jų prognozės“, – sako Robertas.

Joga

„Kur matau savo ateitį? Planuoju gyventi šimtą metų ir toks mano sprendimas atsirado pradėjus prieš metus praktikuoti jogą. Mano ieškojimų esmė – kaip kas veikia mano organizmą. Tad ir į jogą užsukau ieškodamas teigiamo poveikio savo savijautai. Jogos poveikis yra atominis. Man dažnai svaigsta galva ir dabar jaučiuosi kaip alaus bokalą išgėręs. Po jogos užsiėmimų atsisėdu į mašiną ir suvokiu, kad nėra galvos svaigimo, matau kiekvieną duobelę, kiekvieną pėstįjį, kaip kažkada prieš dešimt metų – regėjimo aštrumas, reakcija, viskas atsigavę. Po kelių dienų tas efektas prigesta, tai nueini vėl ir vėl toks pat geras jausmas“, – Robertas pradeda pokalbį apie jogą.

Jis pamena laikus, kai kažką miglotai žinojo apie jogą ir visiems tvirtino, kad jam tai labai įdomu, nors nebuvo į rankas paėmęs nei vienos knygos. „Galvoju, kad gal organizmas ir davė man tokią situaciją – ligą – kai aš turiu daugiau laiko, kai pagaliau noriu suvokti, kas tai yra ir dabar aš skaitau ir domiuosi“, – šypsosi Robertas.

Vyras sako, kad apie jogą visuomenėje yra daug neteisingų įsitikinimų. Jis juokiasi – dėl užsiėmimų joga keisti tikėjimo tikrai nereikia. Nors prisipažįsta, kad iki šiol daugelis sureaguoja, kai jis pasako, jog yra vegetaras ir užsiima joga. „Susilaukiu patarimų ir dėl mitybos, ir kritikos jogai. Visi nori išgelbėti vegetarą, kuris, daugelio nuomone, kažkaip ne taip gyvena“, – juokiasi Robertas.

Jis sako, kad nesiklauso kritikuojančių jogą, nes tai viena seniausių mankštinimosi sistemų ir daugelyje šiuolaikinių mankštų jogos pratimai sudaro pagrindą. „Sergantiems išsėtine skleroze reikia nuraminti galvą. Mūsų atveju, pagrindinė problema yra galvoje. Todėl joga mums labai tinka, nes ji nuramina įsiaudrinusį protą. Jei savaitę nieko nedarau, nei namie, nei kažkur einu, tai pradedu jaustis apsunkęs, kaip maišas. Sporto klube ar net kineziterapeuto užsiėmimuose yra blaškantys dalykai – aktyvi muzika, aplinkui vaikštantys žmonės ir pan.  Darydamas judesį turi susikaupti ir daryti tik tą judesį. Kai tu galvoji apie atliekamą judesį, tik tada smegenyse atsikuria nutrūkę ryšiai“, – jogos privalumus vardija Robertas.

Ir priduria, kad joga – tai labai plati sąvoka. „Gyvenime visuomet yra milijonai kelių. Man tą padėjo suprasti būtent joga. Ir smagiausia, kad tie keliai tavo – visi. Pasirink, kuriuo eiti. Ar nori būti atsiskyrėlis, ar nori gyventi su žmonėmis, gyventi geriau, darniau“, – sako pašnekovas.

Todėl vyras neseniai pradėjo lankyti ir meditacijos užsiėmimus. Robertas pasakoja įspūdžius iš vienos savo meditacijų: „Reikėjo įsivaizduoti, kad sėdi sau kažkur ant kalniuko, stebi apačioje išsidriekusį miestelį ir tolumoje pradedi matyti, kad link tavęs artėja žmogelis. Jis taip lėtai eina link tavęs, tu jį stebi. Kai jis prieina, pasirodo, tu jam gali užduoti vieną klausimą, kuris tave labai neramina. Ir jis kažką atsako. Aš jo paklausiau – sakau, neturiu kažkokio reikšmingo klausimo, nieko nežinau, gal pasakyk, kokia mano paskirtis? Jis man atsako – gerai, kad tu esi. Vėliau meditacijų vedantysis pasakė, kad tas žmogelis – tai tavo tikrasis aš. Tas atsakymas mane sukrėtė.“

Apie ligą

„Praėjus metams ar dviem po diagnozės, pradėjau dėkoti Dievui, kad jis man davė tokią ligą. Nes aš supratau, kad neteisingai gvyenau savo ir kitų atžvilgiu. Labiausiai savo atžvilgiu. Kai praėjau psichoterapiją, aš pradėjau viską kitaip vertinti. Žmona, kol nežinom mano diagnozės, nesuvokė mano elgesio. Ji pradėjo manęs nesuprasti – jaunas, „sveikas” vyras, o amžinai nieko nenori, amžinai pavargęs. Jai susidarė įspūdis, kad man su ja neįdomu, o aš jaučiausi iš tikrųjų blogai. Sužinojus diagnozę, atsirado daugiau supratimo ir informacijos, kaip gyventi, ko galima vienam iš kito tikėtis ir tai labai padėjo. Šiandien turiu idealią šeimą – nuostabią žmoną ir puikius vaikus. Ir džiaugiuosi, kad esu gyvas. Jeigu nebūtų man diagnozavę išsėtinės sklerozės, gal nebūčiau gyvas dėl kitų priežasčių. Gal Dievas suvokęs, kad negyvenu taip, kaip turėčiau, suteikė man kitą kryptį. Aš gyvenau ne taip ir ne ten, kur turėčiau. Jis davęs diagnozę nepateikė man instrukcijos, kaip turi būti teisingai. Todėl aš dabar esu paieškų kelyje, aš stengiuosi suvokti, kaip turi būti teisingai“, – svarsto Robertas.

Jis sako, kad visi turime išmokti svajoti ir nebijoti tą daryti.  „Liga yra puikus vedlys, ji neleidžia nukrypti nuo kelio. Nuo kelio vedančio į sveikatą, laimę, darnius santykius. Reikia koncentruotis į veiksmą, svajonę ir jų įgyvendinimą, o ne į ligą. Liga pati pasitraukia, kai nesusikoncentruoji tik į ją. Kai bus duota komanda pasąmonei, tikslą pasieksi. Ir kam tai rūpi, kad tavo viena koja silpnesnė. Tai sunkus darbas nesusikoncentruoti tik į ligą, tam padeda joga, meditacija. Mėsos atsisakymas suteikia minčių lengvumą. Bandau plėsti savo akiratį. Gyvenimo tiesa yra viena,  tik keliai iki jos yra labai skirtingi. Kai savo gyvenimo keliu eidamas pradedi tolti nuo „Gyvenimo tiesos” prasideda nesėkmės, įvairios ligos ir t.t. Pasukus vėl link jos, nesėkmės  ir ligos pradeda trauktis. Tačiau kelių į „Gyvenimo tiesą“ yra milijonai ir visi jie tavo“, – sako Robertas.

Daiva Ausėnaitė

Publikuota Visos istorijos | 6 komentarai

Septintojii IStorija – Tomas Kavaliukas: tikėjime radau vidinę stiprybę ir sveikatą

Tomo Kavaliuko (33 m.) ligos istorijoje prieš devynis metus atsirado įrašas „išsėtinė sklerozė“. Tiek laiko jam reikėjo, kad atrastų savo kūną, sveiką gyvenimo būdą ir Dievą. Būtent tikėjimas Tomui padeda įveikti pasitaikančias emocines duobes, blogą nuotaiką ir jaustis gerai.

Pirma ataka

Tomas pirmąją savo ataką prisimena labai aiškiai, ji neleido suabejoti tuo, kad kažkas negerai. Iš Širvintų kilęs vaikinas tuomet dirbo gamykloje, darbas reikalavo nemažai fizinių pastangų, teko dirbti karštoje patalpoje. Tomas pamena, kad vos tik priartėdavo prie darbo patalpos, jam pasidarydavo bloga. „Labai skaudėjo galvą ir ji sukosi. Kažkur mėnesį laiko dvejinosi akyse, kol nustatė ligą, kol tyrimus darė. Visą laiką mačiau viską dvigubai. Buvo pavasaris, namie sėdėti nesinori, tačiau išeini į lauką ir negali eiti. Tai nebuvo taip baisu, kad jei eisi vienas, tai atsitrenksi į sieną. Žmogus, matyt, turi neribotas galimybes prisitaikyti prie organizmo pokyčių. Tačiau tas dvejinimasis vis tiek buvo labai nemalonus“, – samprotauja Tomas.

Jis porą savaičių gulėjo vienoje ligoninėje, paskui porą savaičių kitoje. Iš rajoninės ligoninės su įtarimu išsėtine skleroze, jis buvo siunčiamas į Santariškių klinikinę ligoninę. „Man buvo labai keista, kai nustatė šią ligą. Tuomet nieko apie ją nežinojau. Patekau pas keistą gydytoją, jis mane apžiūrėjęs, pasakė, kad man nieko nėra, kad esu sveikas ir tai viso labo nuovargis. Jis atsisakė mane guldyti į ligoninę“, – pasakoja Tomas.

Tačiau, kaip Tomas sako, stebuklingu būdu suveikė pažintys ir jis vis dėlto buvo paguldytas į ligoninę. „Prieš tai dar gulėjau Sapiegos ligoninėje, ten man peršvietė galvą. Ir gydytojai nieko nepasakė, net nepakomentavo to tyrimo. Gal aš pats kaltas… Galėjau juk paklausti, kas man yra, pasidomėti, būti aktyvesnis, tačiau jaučiausi kaip suparalyžiuotas. Dabar apmąstydamas tą laikotarpį, manau, kad tai buvo jaunatviškas elgesys – nenorėjau galvoti, kad sergu, nenorėjau tuo patikėti ir priimti tą informaciją. Galbūt mano elgesį veikė ir ataka, kuri tuo metu buvo, aš negalėjau būti visiškai adekvatus“, – sako Tomas.

Diagnozė

Po diagnozės vaikinas persikėlė gyventi į Vilnių. Tomas sako, kad išgirsti apie savo diagnozę, jam buvo skaudu, nes ji buvo kažkaip labai keistai pateikta. Prie jo lovos stovėjo gydytojas ir seselė, jie apžiūrinėjo jo galvos nuotrauką ir kalbėjo apie jį lyg jo nebūtų šalia: „toks jaunas, o tokia liga serga…“ Paskui jie šyptelėjo ir gydytojas ištarė: „išsėtinė sklerozė“. Štai taip Tomas sužinojo, kokia liga jis serga.

Iš pradžių vaikinas nepriėmė diagnozės ir kurį laiką gyveno galvodamas, kad jis tiesiog pavargęs, kad greitai pasveiks. Galvos svaigimas kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir dingo.

Tik kad išėjus iš ligoninės ir bėgant metams, Tomas nesijautė geriau. Kiekvieną pavasarį jam vėl prasideda galvos svaigimas ir dvejinimasis, simptomai, panašūs į pirmąją ataką. Tomas tikisi, kad šiemet į ligoninę gultis nereikės, nes jis sportuoja, jaučiasi gerai, sako, kad savijauta yra geresnė nei pernai.

Tomo gydymosi planas buvo tas pats daugybę metų – savaitė ligoninėje ir kartą per savaitę suleidžiami vaistai į raumenį. Dabar jo ligos istorijoje įrašyta – progresuojanti remituojanti ligos eiga.

Simptomai ir mankšta

Su Tomu imame šnekučiuotis apie tai, kad išsėtinės sklerozės simptomai kiekvienam sergančiajam pasireiškia skirtingai. Ir gydytojai lyg juos bando susisteminti, „sudėti į lentynėles“, tačiau jie vis tiek prieštarauja medicininiams kanonams. Štai, pavyzdžiui, kiek yra šlapinimosi sutrikimų variacijų – šlapinimosi užlaikymai, dažnas šlapinimasis, silpna srovė, tačiau būna žmonių, kurie nei karto nepatiria nei vieno iš šių simptomų grupės.

Dažnai sergantieji skundžiasi visokiais kojų ir rankų tirpimais, silpnumais. Tomas sako, kad šiuos skundus gali kontroliuoti pats žmogus, tereikia nepamiršti mankštų. „Raumenį mes galime treniruoti ir tą reikia daryti. Kalbant apie kojų ir rankų jėgą, aš stengiuosi ją susigrąžinti. Jeigu jaučiu, kad kažkuri mano galūnė silpsta, aš imu ją mankštinti. Kai žmogus jaučia silpnumą ar nuovargį, ar silpnesnę galūnę, jis eina lengviausiu keliu – paprasčiausiai nustoja ją judinti. Gaila tos rankos ar kojos kaip mažo vaiko. Tačiau, manau, kad taip mąstant, patys sau darome meškos paslaugą. Ta nemankštinama galūnė dar labiau silpsta. Mankšta – tai ne savęs alinimas, priešingai, savo jėgų susigrąžinimas, savęs stiprinimas“, – įsitikinęs Tomas.

Tomas pasakoja apie savo mankštinimąsi: „Kokį kilometrą einu, bėgti negaliu, nes suprakaituoju, o ir kojos kažkaip nespėja su tuo bėgimo takeliu. Tad apšilimui puikiai tinka pasivaikščiojimas greitu žingsniu ant bėgimo takelio. Pirmas kartas buvo trys šimtai metų, su kiekvienu kartu vis daugiau ir daugiau stengiuosi nueiti. Aš jaučiu, kad sportuojant jaučiuosi geriau. Paskui kartu su treneriu kilnoju sunkumus, jis prižiūri, kad neperkaisčiau, kad pratimą atlikčiau teisingai“, – sako Tomas. Iš šalies žiūrint jo mankštinimasis toks pat, kaip sveiko žmogaus, tik Tomas viską daro atidžiau ir neleidžia sau sukaisti, uždusti.

Vaikinas sako, kad nori išbandyti savo jėgas ir nelabai tiki medikų „pažadais“, kad persistengus mankštinantis, savijauta gali pablogėti. „Dabar vis didinant krūvius, mano savijauta tik gerėja, aš kupinas jėgų, kodėl turiu tikėti ir sustoti? Nes egzistuoja nedidelė tikimybė, kad man gali pablogėti?“ – klausia Tomas. Sportuojant jis daugiau gali nueiti, daugiau pakelti, turi daugiau ištvermės.

Šuo

„Viena pažįstama, serganti išsėtine skleroze, padovanojo man šunį. Labai esu jai už tai dėkingas, nes tik šuns dėka dabar galiu pastovėti ant vienos kojos, užbėgti laiptais. Esu fiziškai stipresnis, nes kasdien išvedu šunį į lauką, esu priverstas mankštintis. Manau, kad tai Dievas davė kažkokį impulsą jai ir ženklą man, kad nustočiau sėdėti namuose. Kad išeičiau iš namų ir tokiu būdu pradėčiau sveikti. Kol šunelis buvo mažiukas, mes tiesiog smagiai dūkdavome. Kai jis paaugo, pradėjo mane tampyti į lauką. Su juo nelabai padiskutuosi, jis nori atlikti savo gamtinius reikalus ir tu turi eiti, nepriklausomai nuo to, kaip jautiesi. Tačiau būtent šuo man parodė, kaip svarbu ir reikalinga yra judėti“, – su šypsena pasakoja vaikinas apie savo augintinį. Tomas tris kartus per dieną vesdavo šunį į lauką.

Jis sako, kad pareigos suvokimas tampa svarbesniu už ligą. „Čia psichologinis ligos aspektas. Yra visai nedidelė, bet labai svarbi pareiga – išeit su šuniu į lauką. Tai pareiga prieš šunį. Ar tu bėgsi paskui šunį ar ne, tu vis tiek sirgsi. Tai gal geriau pabandyti ir pažiūrėti, gal pabėgiojus su šuniuku, savijauta pagerės?“ – šypsosi Tomas.

Dievas

Išsėtinę sklerozę Tomui diagnozavo 2002 m. pradžioje. Per tą laiką, jo savijauta šiek tiek suprastėjo, tačiau jis iki šiol vaikšto. „Ligoninėje niekada nesako, kad po kiekvienos atakos atsistatysi šimtą procentų, bet aš atsistatau. Tačiau jei į ligos paūmėjimus žiūri iš religinės pusės, tada susimąstai, kad per mažai dėmesio skiri atgailai, Bažnyčiai ir Dievui. Manau, kad  Dievas surado įdomų būdą su manimi šnekėtis – per mano ligą. Ilgą laiką mano tikėjimas buvo toks kišeninis – tai tikėjau, tai ne. Praeitą vasarą vienas žmogus tiesiog paėmė už rankos ir atvedė mane į bažnyčią. Pusę metų esu aktyviai tikintis žmogus ir mano savijauta akivaizdžiai geresnė. Daug kalbuosi su Dievu, meldžiuosi. Tikėjime radau vidinę ramybę. Kai viskas susitvarko tavo galvoje, tada po truputį ima tvarkytis ir visas gyvenimas. Atsiranda drąsos turėti ateities planų. Su blogomis nuotaikomis kovoti padeda tas pats tikėjimas ir pokalbis su Dievu. Manau, kad tikėjimas man padėjo sudėlioti savo prioritetus, išdrįsti imtis įgyvendinti kažkokias svajones“, – sako Tomas.

Jis prasitaria, kad išsipildė viena jo sena svajonė – išmokti groti gitara.

Psichologinis aspektas

Po diagnozės Tomas dirbo konsultantu – statybinių medžiagų pardavėju. Šiuo metu jis yra bedarbis, mano, kad ekonominė krizė palietė visus. Mokosi verslo vadybos. Turi antrą neįgalumo grupę. Džiaugiasi, kad jo draugė jo nepaliko, jie draugavo dar iki jo diagnozės. „Duos Dievas, bus vaikas ir vestuvės“, – trumpai atsako užklaustas apie ateities planus. Tomas prisipažįsta, kad jo draugei prabėga mintys apie tai, kad liga gali būti paveldima, jam tokios mintys neprabėga. „Gyveni ir žiūri, ką duos gyvenimas“, – beveik savo gyvenimo moto pasako Tomas.

Paklausus vaikino apie ligą ir artimus jam žmones, jis sako, kad nuo nieko savo diagnozės neslepia. „Bet apie pačią ligą, jos simptomus, kas man darosi – niekam nepasakoju. Gal iš dalies bijau, kad pradėjus girtis, man gali pablogėti. Šiek tiek džiaugiuosi, kad man yra geriau negu kitiems ir kadangi neturiu aiškaus paaiškinimo, kodėl taip yra, nepuolu barstyti kažkokių savo geros savijautos paslapčių.“

Tomas sako, kad dažnas, turintis šią ligą, mažesniu ar didesniu masteliu, „varo Dievą į medį“. „Visi jaučiame kažkokius simptomus, todėl žinome, kokia būna savijauta. Todėl man tikrai keista matyti, kai žmogus dejuoja, kad jam skauda koją, kad jis jaučia silpnumą ir koks jis dabar vargšas. Tikrai nėra taip blogai, tas blogumas yra sutirštinamas to žmogaus lūpomis. Ir gal iš dalies, tai man padeda išsaugoti stiprybę, nepalūžti. Aš matau, kaip galima sukelti sau prastą savijautą vien tik kalbomis“, – sako Tomas.

Vaikinas prisipažįsta, kad būna psichologinio nuosmukio akimirkų, tuomet kamuoja prasta nuotaika. Jis sako, kad geriau gyvenime vadovaujantis principu „o jeigu man taip nenutiks“ negu nuolat galvoti, kad man gali būti ir taip, ir anaip, ir dar taip gydytojas sakė, o vienas pažįstamas sakė, kad jam būna dar kitaip. Geriau galvoti „o jeigu man nebus nei vienas iš tų variantų“ ir stengtis taip mąstant gyventi.

Daiva Ausėnaitė

Publikuota Visos istorijos | 3 komentarai