Septintojii IStorija – Tomas Kavaliukas: tikėjime radau vidinę stiprybę ir sveikatą

Tomo Kavaliuko (33 m.) ligos istorijoje prieš devynis metus atsirado įrašas „išsėtinė sklerozė“. Tiek laiko jam reikėjo, kad atrastų savo kūną, sveiką gyvenimo būdą ir Dievą. Būtent tikėjimas Tomui padeda įveikti pasitaikančias emocines duobes, blogą nuotaiką ir jaustis gerai.

Pirma ataka

Tomas pirmąją savo ataką prisimena labai aiškiai, ji neleido suabejoti tuo, kad kažkas negerai. Iš Širvintų kilęs vaikinas tuomet dirbo gamykloje, darbas reikalavo nemažai fizinių pastangų, teko dirbti karštoje patalpoje. Tomas pamena, kad vos tik priartėdavo prie darbo patalpos, jam pasidarydavo bloga. „Labai skaudėjo galvą ir ji sukosi. Kažkur mėnesį laiko dvejinosi akyse, kol nustatė ligą, kol tyrimus darė. Visą laiką mačiau viską dvigubai. Buvo pavasaris, namie sėdėti nesinori, tačiau išeini į lauką ir negali eiti. Tai nebuvo taip baisu, kad jei eisi vienas, tai atsitrenksi į sieną. Žmogus, matyt, turi neribotas galimybes prisitaikyti prie organizmo pokyčių. Tačiau tas dvejinimasis vis tiek buvo labai nemalonus“, – samprotauja Tomas.

Jis porą savaičių gulėjo vienoje ligoninėje, paskui porą savaičių kitoje. Iš rajoninės ligoninės su įtarimu išsėtine skleroze, jis buvo siunčiamas į Santariškių klinikinę ligoninę. „Man buvo labai keista, kai nustatė šią ligą. Tuomet nieko apie ją nežinojau. Patekau pas keistą gydytoją, jis mane apžiūrėjęs, pasakė, kad man nieko nėra, kad esu sveikas ir tai viso labo nuovargis. Jis atsisakė mane guldyti į ligoninę“, – pasakoja Tomas.

Tačiau, kaip Tomas sako, stebuklingu būdu suveikė pažintys ir jis vis dėlto buvo paguldytas į ligoninę. „Prieš tai dar gulėjau Sapiegos ligoninėje, ten man peršvietė galvą. Ir gydytojai nieko nepasakė, net nepakomentavo to tyrimo. Gal aš pats kaltas… Galėjau juk paklausti, kas man yra, pasidomėti, būti aktyvesnis, tačiau jaučiausi kaip suparalyžiuotas. Dabar apmąstydamas tą laikotarpį, manau, kad tai buvo jaunatviškas elgesys – nenorėjau galvoti, kad sergu, nenorėjau tuo patikėti ir priimti tą informaciją. Galbūt mano elgesį veikė ir ataka, kuri tuo metu buvo, aš negalėjau būti visiškai adekvatus“, – sako Tomas.

Diagnozė

Po diagnozės vaikinas persikėlė gyventi į Vilnių. Tomas sako, kad išgirsti apie savo diagnozę, jam buvo skaudu, nes ji buvo kažkaip labai keistai pateikta. Prie jo lovos stovėjo gydytojas ir seselė, jie apžiūrinėjo jo galvos nuotrauką ir kalbėjo apie jį lyg jo nebūtų šalia: „toks jaunas, o tokia liga serga…“ Paskui jie šyptelėjo ir gydytojas ištarė: „išsėtinė sklerozė“. Štai taip Tomas sužinojo, kokia liga jis serga.

Iš pradžių vaikinas nepriėmė diagnozės ir kurį laiką gyveno galvodamas, kad jis tiesiog pavargęs, kad greitai pasveiks. Galvos svaigimas kaip staiga prasidėjo, taip staiga ir dingo.

Tik kad išėjus iš ligoninės ir bėgant metams, Tomas nesijautė geriau. Kiekvieną pavasarį jam vėl prasideda galvos svaigimas ir dvejinimasis, simptomai, panašūs į pirmąją ataką. Tomas tikisi, kad šiemet į ligoninę gultis nereikės, nes jis sportuoja, jaučiasi gerai, sako, kad savijauta yra geresnė nei pernai.

Tomo gydymosi planas buvo tas pats daugybę metų – savaitė ligoninėje ir kartą per savaitę suleidžiami vaistai į raumenį. Dabar jo ligos istorijoje įrašyta – progresuojanti remituojanti ligos eiga.

Simptomai ir mankšta

Su Tomu imame šnekučiuotis apie tai, kad išsėtinės sklerozės simptomai kiekvienam sergančiajam pasireiškia skirtingai. Ir gydytojai lyg juos bando susisteminti, „sudėti į lentynėles“, tačiau jie vis tiek prieštarauja medicininiams kanonams. Štai, pavyzdžiui, kiek yra šlapinimosi sutrikimų variacijų – šlapinimosi užlaikymai, dažnas šlapinimasis, silpna srovė, tačiau būna žmonių, kurie nei karto nepatiria nei vieno iš šių simptomų grupės.

Dažnai sergantieji skundžiasi visokiais kojų ir rankų tirpimais, silpnumais. Tomas sako, kad šiuos skundus gali kontroliuoti pats žmogus, tereikia nepamiršti mankštų. „Raumenį mes galime treniruoti ir tą reikia daryti. Kalbant apie kojų ir rankų jėgą, aš stengiuosi ją susigrąžinti. Jeigu jaučiu, kad kažkuri mano galūnė silpsta, aš imu ją mankštinti. Kai žmogus jaučia silpnumą ar nuovargį, ar silpnesnę galūnę, jis eina lengviausiu keliu – paprasčiausiai nustoja ją judinti. Gaila tos rankos ar kojos kaip mažo vaiko. Tačiau, manau, kad taip mąstant, patys sau darome meškos paslaugą. Ta nemankštinama galūnė dar labiau silpsta. Mankšta – tai ne savęs alinimas, priešingai, savo jėgų susigrąžinimas, savęs stiprinimas“, – įsitikinęs Tomas.

Tomas pasakoja apie savo mankštinimąsi: „Kokį kilometrą einu, bėgti negaliu, nes suprakaituoju, o ir kojos kažkaip nespėja su tuo bėgimo takeliu. Tad apšilimui puikiai tinka pasivaikščiojimas greitu žingsniu ant bėgimo takelio. Pirmas kartas buvo trys šimtai metų, su kiekvienu kartu vis daugiau ir daugiau stengiuosi nueiti. Aš jaučiu, kad sportuojant jaučiuosi geriau. Paskui kartu su treneriu kilnoju sunkumus, jis prižiūri, kad neperkaisčiau, kad pratimą atlikčiau teisingai“, – sako Tomas. Iš šalies žiūrint jo mankštinimasis toks pat, kaip sveiko žmogaus, tik Tomas viską daro atidžiau ir neleidžia sau sukaisti, uždusti.

Vaikinas sako, kad nori išbandyti savo jėgas ir nelabai tiki medikų „pažadais“, kad persistengus mankštinantis, savijauta gali pablogėti. „Dabar vis didinant krūvius, mano savijauta tik gerėja, aš kupinas jėgų, kodėl turiu tikėti ir sustoti? Nes egzistuoja nedidelė tikimybė, kad man gali pablogėti?“ – klausia Tomas. Sportuojant jis daugiau gali nueiti, daugiau pakelti, turi daugiau ištvermės.

Šuo

„Viena pažįstama, serganti išsėtine skleroze, padovanojo man šunį. Labai esu jai už tai dėkingas, nes tik šuns dėka dabar galiu pastovėti ant vienos kojos, užbėgti laiptais. Esu fiziškai stipresnis, nes kasdien išvedu šunį į lauką, esu priverstas mankštintis. Manau, kad tai Dievas davė kažkokį impulsą jai ir ženklą man, kad nustočiau sėdėti namuose. Kad išeičiau iš namų ir tokiu būdu pradėčiau sveikti. Kol šunelis buvo mažiukas, mes tiesiog smagiai dūkdavome. Kai jis paaugo, pradėjo mane tampyti į lauką. Su juo nelabai padiskutuosi, jis nori atlikti savo gamtinius reikalus ir tu turi eiti, nepriklausomai nuo to, kaip jautiesi. Tačiau būtent šuo man parodė, kaip svarbu ir reikalinga yra judėti“, – su šypsena pasakoja vaikinas apie savo augintinį. Tomas tris kartus per dieną vesdavo šunį į lauką.

Jis sako, kad pareigos suvokimas tampa svarbesniu už ligą. „Čia psichologinis ligos aspektas. Yra visai nedidelė, bet labai svarbi pareiga – išeit su šuniu į lauką. Tai pareiga prieš šunį. Ar tu bėgsi paskui šunį ar ne, tu vis tiek sirgsi. Tai gal geriau pabandyti ir pažiūrėti, gal pabėgiojus su šuniuku, savijauta pagerės?“ – šypsosi Tomas.

Dievas

Išsėtinę sklerozę Tomui diagnozavo 2002 m. pradžioje. Per tą laiką, jo savijauta šiek tiek suprastėjo, tačiau jis iki šiol vaikšto. „Ligoninėje niekada nesako, kad po kiekvienos atakos atsistatysi šimtą procentų, bet aš atsistatau. Tačiau jei į ligos paūmėjimus žiūri iš religinės pusės, tada susimąstai, kad per mažai dėmesio skiri atgailai, Bažnyčiai ir Dievui. Manau, kad  Dievas surado įdomų būdą su manimi šnekėtis – per mano ligą. Ilgą laiką mano tikėjimas buvo toks kišeninis – tai tikėjau, tai ne. Praeitą vasarą vienas žmogus tiesiog paėmė už rankos ir atvedė mane į bažnyčią. Pusę metų esu aktyviai tikintis žmogus ir mano savijauta akivaizdžiai geresnė. Daug kalbuosi su Dievu, meldžiuosi. Tikėjime radau vidinę ramybę. Kai viskas susitvarko tavo galvoje, tada po truputį ima tvarkytis ir visas gyvenimas. Atsiranda drąsos turėti ateities planų. Su blogomis nuotaikomis kovoti padeda tas pats tikėjimas ir pokalbis su Dievu. Manau, kad tikėjimas man padėjo sudėlioti savo prioritetus, išdrįsti imtis įgyvendinti kažkokias svajones“, – sako Tomas.

Jis prasitaria, kad išsipildė viena jo sena svajonė – išmokti groti gitara.

Psichologinis aspektas

Po diagnozės Tomas dirbo konsultantu – statybinių medžiagų pardavėju. Šiuo metu jis yra bedarbis, mano, kad ekonominė krizė palietė visus. Mokosi verslo vadybos. Turi antrą neįgalumo grupę. Džiaugiasi, kad jo draugė jo nepaliko, jie draugavo dar iki jo diagnozės. „Duos Dievas, bus vaikas ir vestuvės“, – trumpai atsako užklaustas apie ateities planus. Tomas prisipažįsta, kad jo draugei prabėga mintys apie tai, kad liga gali būti paveldima, jam tokios mintys neprabėga. „Gyveni ir žiūri, ką duos gyvenimas“, – beveik savo gyvenimo moto pasako Tomas.

Paklausus vaikino apie ligą ir artimus jam žmones, jis sako, kad nuo nieko savo diagnozės neslepia. „Bet apie pačią ligą, jos simptomus, kas man darosi – niekam nepasakoju. Gal iš dalies bijau, kad pradėjus girtis, man gali pablogėti. Šiek tiek džiaugiuosi, kad man yra geriau negu kitiems ir kadangi neturiu aiškaus paaiškinimo, kodėl taip yra, nepuolu barstyti kažkokių savo geros savijautos paslapčių.“

Tomas sako, kad dažnas, turintis šią ligą, mažesniu ar didesniu masteliu, „varo Dievą į medį“. „Visi jaučiame kažkokius simptomus, todėl žinome, kokia būna savijauta. Todėl man tikrai keista matyti, kai žmogus dejuoja, kad jam skauda koją, kad jis jaučia silpnumą ir koks jis dabar vargšas. Tikrai nėra taip blogai, tas blogumas yra sutirštinamas to žmogaus lūpomis. Ir gal iš dalies, tai man padeda išsaugoti stiprybę, nepalūžti. Aš matau, kaip galima sukelti sau prastą savijautą vien tik kalbomis“, – sako Tomas.

Vaikinas prisipažįsta, kad būna psichologinio nuosmukio akimirkų, tuomet kamuoja prasta nuotaika. Jis sako, kad geriau gyvenime vadovaujantis principu „o jeigu man taip nenutiks“ negu nuolat galvoti, kad man gali būti ir taip, ir anaip, ir dar taip gydytojas sakė, o vienas pažįstamas sakė, kad jam būna dar kitaip. Geriau galvoti „o jeigu man nebus nei vienas iš tų variantų“ ir stengtis taip mąstant gyventi.

Daiva Ausėnaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.