Devintoji IStorija – Kristina Briling: liga apvertė gyvenimą aukštyn kojom, ir jis tapo geresnis

Vilnietė Kristina Briling pasitinka mane savo brolio namuose. Su diagnoze išsėtinė sklerozė ji gyvena treti metai. Žiūrint į Kristina nepasakytum, kad ji serga ar kad visai neseniai jai buvo taikytas gan sunkus gydymas. Ji šypsosi, kupina geros nuotaikos ir optimizmo. Tarp sergančiųjų išsėtine skleroze daugelis Kristiną pažįsta kaip besirūpinančia vaikais ir žavisi jos neblėstančiu gerumu. Lyg būtų trapi snieguolė ar geroji fėja, daranti stebuklus visus metus…

Daiva Ausėnaitė

Agresyvi ligos eiga

Ji atlaikė devynias chemoterapijas. Jos epikrizėje parašyta – itin reta, agresyvi ligos eiga. Ligos paūmėjimai įvykdavo kas mėnesį. „Iš pradžių apakau kaire akimi. Regėjimas atsistatė. Po mėnesio atėmė dešinę pusę. Reabilitacija. Grįžau namo. Tada atėmė jau abi kojas. Vėl reabilitacija. Mėnuo namuose. Tada vėl kažkokia staigmena iš kūno“, – pasakoja Kristina.

Kristinai jau po antros atakos teko sėstis į vežimėlį. Jai darė pulsterapiją, plazmaferezę, chemoterapiją. Merginai tada buvo 29 m. „Iki to nebuvo jokių sveikatos sutrikimų arba tiesiog nekreipiau į juos dėmesio. Kai esi jaunas, galvoji, kad toks sveikas būsi amžinai“, – sako Kristina.

„Gydytojai paaiškinimo, kodėl liga įgavo agresyvią formą, neturi. Išsėtinė sklerozė – tai liga, kuri turi daugiau klausimų nei atsakymų. Ir su tuo visiems tenka susitaikyti“, – sako mergina.

Stresas pažadino ligą

Kristina sau atsakė į klausimą, kodėl jos mieganti liga staiga prabudo ir užgriuvo ją visu savo svoriu. Ją pažadino itin didelis patirtas stresas.

Mergina sako, kad su vežimuku atsisveikino prieš pusmetį. Dabar jai paskirti vieni naujausių imunologinių vaistų. Jie yra suleidžiami vieną kartą per mėnesį. Kristina svarsto: „Tikrai baisūs pašaliniai poveikiai buvo po chemoterapijos. Galiu pasakyti, kad organizmas geriau priima naujuosius vaistus nei chemoterapiją. Jeigu dar kartą pasakytų, kad man reikia chemoterapijos, nežinau, ar pasiryžčiau… Niekam nelinkėčiau to išgyventi. Teko matyti žmonių, kurie nejaučia tų pašalinių poveikių, jiems sulašina ir jie eina namo. Aš po sulašinimo tris dienas gulėdavau, tik atsimerkdavau ir vėl užsimerkdavau. Bet kai neturi pasirinkimo… Aš neturėjau ko prarasti. Buvo aiškus pasirinkimas – arba tu guli ir esi daržovė arba dar kažkiek funkcionuoji ir bandai gyventi. Rinkausi gyvenimą.“

Aplinkiniams nesuvokiami simptomai

Su Kristina aiškinuosi, kokie yra jos pojūčiai. Tai dalykas, kurį nesergančiajam labai sunku išaiškinti. Išsėtinės sklerozės simptomų amplitudė labai didelė – vieni jaučia tirpimus, nejautrumą, skruzdėlyčių bėgiojimus, mėšlungišką raumenų spazmą; kiti savo pojūčius apibūdina kaip „atėmimą“. Kristina sako, kad šiuo metu ji jaučia tuos lengvuosius simptomus – ji nejaučia pėdų, jos dešinė pusė yra silpnesnė už kairę. „Netgi kai yra toks silpnumas nieko ir nesinori su ta puse daryti“, – prisipažįsta Kristina.

Kristina sako, kad ji yra realistė ir netradicine medicina netiki. Po žodžiais „netradicine“ ji turi omeny visokius salotų lapus, grybus ir gydymąsi žolelėmis. Mergina lanko jogos užsiėmimus, kurie jos nuomone, teigiamai veikia psichinę būklę. Sergantiesiems išsėtine labai rekomenduojama pratampyti raumenis, kad kuo mažiau kankintų raumenų spazmai. Kristina buvo gimnastė, lankė baletą. Joga jos gyvenime atsirado jau po diagnozės.

Pasikeitęs gyvenimas

Kristina užklausta, kaip pasikeitė jos gyvenimas po diagnozės, šypsosi ir sako, kad jis pasisuko 180 laipsniu kampu. „Baisiausia buvo, kad iš savarankiško žmogaus teko tapti visai nesavarankišku. Buvau darboholikė. Daug metų pradirbau aptarnavimo sferoje. Paskui pakeičiau savo užsiėmimų pobūdį, tapau SPA specialiste. Tuomet gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Ir staiga per vieną dieną viskas kardinaliai pasikeitė“, – pasakoja Kristina.

Prieš tris metus kartu su diagnoze į Kristinos gyvenimą atėjo suvokimas, kad iš gyvenimo nereikia tik imti, reikia ir duoti.

Pačioje ligos pradžioje Kristina sako uždavusi klausimą visatai, kodėl man. Tačiau greitai ji suprato, kad jeigu ne jai, liga būtų atitekusi kažkam kitam. Todėl į ligą pradėjo žiūrėti kaip į savotišką dovaną. „Gal čia kažkas man iš viršaus pasakė tokiu būdu, atsipeikėk, pasižiūrėk, ką tu darai su savo gyvenimu? Gal su ta liga aš gavau tikrąjį gyvenimo džiaugsmą? Man buvo akivaizdžiai parodyti – štai kokių yra dalykų gyvenime, kuriuos tu gali padaryti. Pasikeitė visos gyvenimo vertybės“, – pasakoja Kristina.

Ji sako, kad Kristina iki ligos ir dabar – tai du skirtingi žmonės. „Žinau, kad viskas yra įmanoma. Niekas susirgus išsėtine skleroze nesuteiks instrukcijos kaip toliau gyventi, pats turi atrasti savo būties prasmę. Galiu pasakyti tik, kad liga bus puikus katalizatorius priimti teisingus sprendimus“, – sako Kristina.

Aš turiu daug vaikų!

„Atradau save iš naujo, dirbu su vaikais iš globos namų. Organizuoju Antakalnio vaikų namų auklėtiniams visokias išvykas, kultūrines pramogas, kartu kažką veikiame. Žmogus tokia būtybė, reikia jausti, kad tu kažkam reikalingas. O kai sergi ir per dienas sėdi namie, tą suvokimą nesunku prarasti ir įkristi į blogą nuotaiką. Kad nesijausčiau išbraukta iš gyvenimo, nusprendžiau, kad turiu kažkam suteikti džiaugsmo, taip mano gyvenime atsirado daug vaikų, jie tapo mano antra šeima“, – šypsosi Kristina.

Keistais likimo vingiais galima pavadinti Kristinos gyvenimo istoriją. Po mokyklos ji buvo įstojusi į pedagoginį, svajojo dirbti su vaikais, tačiau mokslų nebaigė. Po daugelio metų mergina tapo neformalia pedagoge. „Antakalnio vaikų namuose yra vaikų darželis, kuriame vaikai nuo 3 iki 7 metų. Juos vadinu mažyliais, iš pradžių su jais ir dirbau. Padėdavau auklėtojoms. Sugalvodavau, ką kartu veiksime, gal ką lipdysime ar piešime ir taip kartu praleisdavome dieną“, – sako Kristina.

Mergina kai tik galėdavo skubėdavo pas vaikus. Šiuo metu neturi automobilio, tad neretai reikia prašyti brolio pagalbos – jis ir pavežioja, ir pinigų vaikų pramogoms skiria. Kristina savo brolį vadina didžiausiu vaikų rėmėju.

Vaikų laisvalaikio organizatorė

„Dabar daugiau užsiimu tuo, kad rūpinuosi, kaip vaikams suteikti kultūrinę programą. Tariuosi, kad jie galėtų nemokamai nueiti į teatrą, pažiūrėti spektaklį ar apsilankyti muziejuje. Draugaujame su Akropolio vaikų kambariu, ten mus įleidžia nemokamai pažaisti. Draugaujame ir su Nacionaliniu dramos teatru“, – vardija Kristina vaikų rėmėjus.

Kristina sako, kad prieš šventes vaikai gauna daug žaisliukų, knygučių, tačiau tuos daiktus, kurių jiems tikrai reikia, mažai kas dovanoja, pavyzdžiui, šampūnus, šlepetes, rankšluosčius.

„Daug kas skeptiškai žiūri, kai ateinu ir prašau kažko vaikams. Pavyzdžiui, mano vaikų namuose yra vaikų, kurie niekada nevalgė picos. Jie niekada nesimėgavo vaikiška pramoga kažkur pabūti visa klase. Tad nusprendžiau pagal savo išgales daryti jiems šventes. Kai jau būna kurio nors gimtadienis, vežu į piceriją ir darau jam asmeninę šventę“, – šypsosi Kristina.

Ji sako, kad daugelis, į kuriuos ji kreipėsi prašydama paramos, pamatė, kad jos veikla yra nuosekli, tad mergina vis dažniau sulaukia skambučių iš žmonių, kurie nori paremti vaikus.

Lai pildosi svajonės…

Kristina pabrėžia, kad svarbiausia svajoti ir paskui jau nepastebėsi, kaip jos ims pildytis. „Reikia mokėti visuose bloguose dalykuose, kurie mums nutinka, atrasti ką nors teigiamo. Kam vaikščioti ir dejuoti? Niekam nėra lengva. Tačiau žymiau geriau pačiam žmogui ir jo artimiesiems, jeigu jis būna pozityviai nusiteikęs, jei šypsosi, jei daro gerus darbus ir negalvoja apie atlygį. Nuo to visiems bus tik geriau“, – šypsosi Kristina.

Mergina pataria nesustoti ties diagnoze, judėti pirmyn. „Sunkiau mano artimiesiems. Juos kamuoja didesnė baimė, nežinomybė, jie išgyvena dėl manęs. Tuo pačiu aš jiems labai dėkinga. Jaučiu jų palaikymą, jie man suteikia stiprybės, jų palaikymas man padeda sveikti. Gyvenu geromis emocijomis ir tokių visiems linkiu. Dėl artimųjų, dėl vaikų, dėl ateities, dėl gyvenimo šypsausi ir kviečiu visus sergančiuosius šypsotis ir niekam neatiduoti savo gyvenimo džiaugsmo“, – šypsosi Kristina.

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.