Vienuoliktoji IStorija – Akvilė Girdenytė: liga paverčia žmogų paprastesniu

Prieš penkerius metus Akvilė Girdenytė (28 m.) išgirdo diagnozę – išsėtinė sklerozė. Jos kelias iki to kaip ir daugelio kitų – gydytojų spėjimai, nepasitikėjimas, daugybė versijų ir negerėjanti savijauta. Dabar mergina sako, kad juodžiausias gyvenimo periodas jau praeity. Ji sumažino streso kiekį savo gyvenime, daug dėmesio skiria pomėgiui piešti, astronomijai, atrado naujų draugų.

Daiva Ausėnaitė

Perversmų metai

Tuos metus, kai Akvilei buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, ji vadina perversmų metais. Tais pačiais metais ji persikraustė gyventi iš Šiaulių į Vilnių. Iš Mažeikių kilusi Akvilė mokėsi Šiauliuose, ten buvo susikūrusi savo gyvenimą – nauji namai, draugai, tradicijos, įpročiai.

„Studijavau ekonomiką ir finansus, nusprendžiau tęsti magistrantūros studijas sostinėje. Ten gyvenanti mano teta, pas kurią vis apsistodavau sesijų metu, pasiūlė man darbą. Pasiūlymas buvo labai patrauklus. Todėl persikrausčiau gyventi į Vilnių. Tai buvo džiugus ir linksmas pokytis. Nesu labai greita priimti svarbius sprendimus, laukiu vis kokio tai „spyrio į užpakalį“. Naujas darbas, studijų pabaiga – visa tai viliojo mane kaip kažkoks gyvenimo nuotykis, kaip pokyčiai, kurie man bus malonūs“, – pasakoja Akvilė.

Praėjus vos pusmečiui nuo tos dienos, kai ji įsikūrė sostinėje, merginai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Akvilė sako, kad tą pusmetį ji vos ne kasdien ėjo pas kokį nors gydytoją, jai darė įvairiausius tyrimus. Pusę metų truko jos pastangos išsiaiškinti savo diagnozę. „Tie metai buvo kupini visokių įvykių – turėjau apsiginti magistro diplomą, pradėjau dirbti banke. Visus tuos nesibaigiančius pokyčius karūnavo metų gale išgirsta diagnozė“, – sako Akvilė.

Atkaklios paieškos

„Man pradėjo tirpti dešinė ranka, pirštai iš pradžių. Man taip buvo dar studijų laikais, bet aš beveik nekreipiau į tai dėmesio ir tikrai negalvojau, kad tai kažkokios rimtos ligos požymis. Prabundu vieną rytą ir man tirpsta mažasis pirštas ir šiek tiek delno. Toks jausmas, kad būtum nugulėjęs. Trini trini, atrodo, tuoj kraujas prasivaikščios, dings tas tirpimo jausmas, bet neprasivaikšto. Po to tie tirpimai pradėjo kilti aukštyn, galiausiai buvo nutirpusi visa ranka. Jau antra ranka, paskui tirpo liemuo. Per pusmetį tas tirpimo jausmas apėmė visą kūną. Jėga rankose ir kojose buvo, tik tas paviršius buvo kaip ne mano. Viduje, raumenyse dar būdavo toks nemalonus „bėgiojančių skruzdėlyčių“ pojūtis“, – tokius sveikatos skundus jautė mergina.

Akvilė tuo metu darbavosi banke, dirbti teko daug, tačiau mergina ir toliau skyrė laiką vizitams pas gydytojus. Tuos vizitus mergina vadina užsispyrimu, nes po kai kurių gydytojų replikų ar išrašytų vaistų, kitas jau būtų numojęs ranka ir liovęsis ieškoti atsakymo, į klausimą, kas jam yra.

„Supratau, kad man kažkas negerai, tačiau gydytojai negali rasti diagnozės. Taip vaikščiodama iš kabineto į kabinetą, aš pati sau ir diagnozavau išsėtinę sklerozę. Pati internete ieškojau atsakymo į klausimą, kas man darosi. Ir radau tuos atsakymus dar prieš gydytojams paskelbiant man diagnozę. Viena vyresnio amžiaus neurologė pasakė, kad įtaria kas man yra, tačiau nenori sakyti, nusiuntė į Santariškių klinikas. Man atliko visus tyrimus ir galiausiai buvo nustatyta diagnozė – išsėtinė sklerozė“, – pamena Akvilė.

Ligoninėje palengvėjo

Ji sako, kad prieš išgirstant diagnozę, ji jautėsi tikrai prastai, nes tirpo visas kūnas. Pasak Akvilės, labiausiai neramino sutrikusi koordinacija. Mergina dažniau nei įprasta prarasdavo pusiausvyrą ir visur kliūdavo, ji sako, kad mėlynėmis nusėtos kojos bylojo apie tą keistą simptomą.

„Tais metais turėjau gintis magistro darbą. Gydytojai Santariškių klinikose sako, „tau išsėtinė sklerozė, guldom į ligoninę“. Sėdžiu, man ašaros kaupiasi ir sakau „negaliu“. Negaliu, nes man tą savaitę magistro gynimas, kai jie man siūlė į ligoninę gultis. Nesiguliau, apsigyniau magistro darbą ir kitą dieną po gynimo atėjau į ligoninę. Kito kelio neturėjau, nors ir kažkokio smarkaus sveikatos pablogėjimo nebuvo. Buvau užsibrėžusi tikslą ir jo siekiau“, – prisimena savo drąsą Akvilė.

Laiką praleistą ligoninėje mergina prisimena su šypsena veide. Ji sako, kad nuo medikamentų, kuriuos jai skyrė, ji jautė palengvėjimą, beveik liovėsi ją varginę simptomai. Nors galva dar svaigdavo, tačiau Akvilė sako, kad iš džiaugsmo beveik skraidė. Ligoninėje sesutės ją vadino saulute dėl jos nesibaigiančios geros nuotaikos. „Buvo tokia euforija ir toks palengvėjimas“, – prisimena Akvilė.

Sąstingio metai

Tačiau išėjus iš ligoninės kažkas pasikeitė. Akvilė sako, kad pirmus du metus po diagnozės net neprisimena, kas vyko jos gyvenime. „Nieko nevyko. Gyvenimas tarsi sustojo. Man, matyt, buvo šokas ir reikėjo daugiau laiko susitaikyti su diagnoze. Nieko nenorėjau, palikau savo vaikiną net gerai jam nepaaiškinusi, kodėl. Kaip galėjau versti žmogų rinktis tarp manęs ir jo laimės? Man atrodė, kad esu „dovanėlė“, kurios niekam nereikia. Pakeičiau darbą, pasirinkau tokį, kur mažiau streso. Gyvenau kaip zombis – darbas, namai. Tie du metai – tai visiškas išsijungimas“, – sako Akvilė.

Praėjus vidinio sąstingio metams, Akvilė ėmė vėl matyti gyvenimo spalvas. „Gal man reikėjo „išsigailėti“ savęs, kokia aš nelaiminga, kodėl man. Paskui, matyt, baigėsi ta nuotaika ir aš pradėjau gyventi iš naujo“, – sako mergina.

Per tuos du metus Akvilė nejautė sveikatos pablogėjimų. Jai skyrė vaistų, bet buvo jų netoleravimas, tad juos teko keisti kelis kartus. Jau du metus mergina į raumenį leidžiasi vaistus. Sako, kad šie medikamentai jai patinka, nes nėra pašalinio poveikio. Nuo pirmųjų medikamentų dūrio vietoje likdavo skausmingi „guzai“. Akvilės ligos istorijoje yra įrašas – remituojanti recidyvuojanti forma.

Amžinas palydovas – nuovargis

„Simptomai, kurie buvo po ligoninės, jie ir liko. Kartais mėto į šonus, stipriau, silpniau, bet kol kas tokių rimtų pavojaus signalų nejaučiu. Yra tokių simptomų, kurie niekada nepraeina, pavyzdžiui, nuovargis. Jis visada su manim, mes neišskiriami draugai“, – šypsosi Akvilė.

Mergina sako, kad šią vasarą buvo sveikatos pablogėjimo epizodas, kuris ją išgąsdino ir privertė sunerimti, tačiau jis irgi buvo laikinas.

„Mano simptomai laikosi apie parą. Nors medikai sako, kad ataką reikia suvokti, kai kažkoks simptomas trunka ne trumpiau kaip parą. Bet jei laikosi parą ir praėjo, tai ką sakyti gydytojui?  Gydytojai yra subjektyvūs, kiekvienas mato per savo akinius ir tą situaciją komentuoja įvairiai“, – svarsto mergina.

Ji sako, kad neturi vieno ją gydančio neurologo. Kai ateina laikas išsirašyti vaistus, ji vis patenka pas kitą mediką. Tai nėra labai smagu, nes kas kartą susiduria su vis kitu gydytoju.

Iš šeimos gydytojo Akvilė reikalingos pagalbos ne visada sulaukia. Tad nenuostabu, kad ji pamėgo lankytis sergančiųjų išsėtine skleroze savipagalbos grupėje. Ten ji gauna daug informacijos ir palaikymą iš diagnozės draugų.

Kad daugiau jokio streso!

Klausiu Akvilės, kaip jai pavyko išsikapstyti iš juodojo jos gyvenimo periodo. „Tas gyvenimo šviesumas ateina tada, kai tu susitaikai, kai suvoki, kad tu nesi auka, kad nesi kalta dėl savo ligos, kad gyvenimas tęsiasi ir viskas yra puiku“, – atsako mergina.

Iki diagnozės Akvilė bėgo nuo rimtų jausmų, įsipareigojimų. Jai rūpėjo darbas, karjera, galvojo, kad susikurs santykius vėliau.

„Labiausiai pasikeitė mano pačios požiūris. Šita diagnozė visai ne tragedija. Tiesiog įvertini savo naujas galimybes, pripranti prie savo naujo gyvenimo, prie savo pasikeitusių įpročių. Kai sužinai apie ligą, daug kas keičiasi – tavo įpročiai, tavo svajonės, tavo siekiai. Aš buvau kalė intrigantė, karjeristė“, – atvirai prisipažįsta mergina. – „Galvojau, būsiu kieta, niekas manęs neperlauš. Po diagnozės viena gydytoja man patarė keisti darbą. Taip ir padariau. Dabar darbas ramesnis, jame nėra to buvusio streso. Labai mėgau keliauti ir ilsėtis šiltuose kraštuose, dabar negaliu. Mėgau soliariumą, jo irgi teko atsisakyti, bet tai, manau, tik į naudą mano sveikatai“.

Mergina sako, kad pamiršo apie karjerą, nes išsėtinė sklerozė ir stresas nesuderinami. „Aš nusprendžiau, kad daugiau jokio streso mano gyvenime nebus. Nenoriu streso. Džiaugiuosi smulkmenomis, nežiūriu siaubo filmų, nebendrauju su nemaloniais žmonėmis ir pan. Aišku, yra to streso ir kiekvieną dieną, tačiau nepalyginamai mažiau nei ankstesniame darbe“, – sako Akvilė.

Išsišnekėjus tampa aišku, kad Akvilėje karjeristė ne visai mirė. Mergina yra karjeros valstybės tarnautoja, laimėjo nelengvą valstybės tarnybos konkursą, dar visai neseniai vadovų buvo pasiūlyta aukštesnei kategorijai. Tačiau pati mergina nenori vadinti to karjera.

Tampi paprastesniu

Akvilė geria žuvų taukus, namie daro mankštą. Vienu metu ją labai vargino mėšlungis. Jogos užsiėmimai padėjo išspręsti šią problemą.

„Pamenu iš pradžių po diagnozės kurį laiką nieko nesiimi. Tu nieko nedarai, kad jaustumeisi geriau. Gal būna šokas, gal nesusivoki, kad nuo tavęs pačio priklauso tavo savijauta. Ir kai pradedi jausti, kad silpnumas kojose, visame kūne vis stiprėja, kad raumenys silpsta, tada atsiranda labai didelis noras kažką daryti. Pradedi kilnoti kojas, kad tik dingtų tų bėgiojančių skruzdėlyčių pojūtis“, – juokiasi Akvilė.

Akvilė sako, kad ji keičiasi su laiku. „Su kiekviena diena keičiasi mano pažiūros, mąstymas, įsitikinimai, griūna nuostatos, kurios atrodė labai tvirtos. Todėl nenoriu būti kategoriška, tarkim, neturėsiu vaikų ar nereikia man šeimos. Niekada nesakau „niekada“. Gyvenimas ima ir siunčia tau ženklus, esi priverstas keisti nusistovėjusias nuostatas. Tuo jis ir yra gražus“, – svarsto mergina.

Akvilė linksmai leidžia vakarus kartu su kitais sergančiaisiais išsėtine skleroze. Jai patinka savipagalbos grupėje. Ji susipažino su mielais, jai patinkančiais žmonėmis. Jai patinka leisti laiką su žmonėmis, kurie turi tą pačią ligą kaip ir ji. Akvilė prisipažįsta, iš pradžių buvo nejauku priskirti save prie sergančiųjų išsėtine skleroze. Tačiau jau po kelių susitikimų tas nejaukumas dingo.

Laisvalaikiu mergina mėgsta stebėti naktinį dangų savo teleskopu, piešti, rankomis kuria rankdarbius, atsigauna spalvų pasaulyje.

„Liga pakeičia žmogų, jis tampa paprastesniu, nebesipučia, nebesikelia taip. Aišku, krenta pasitikėjimas savimi, tačiau nuo to tik išryškėja gerosios savybės“, – įsitikinusi Akvilė.

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.