Dvyliktoji IStorija – Raimondas Juška: padėjo noras kažką daryti

Raimondas Juška (33 m.) iš Šiaulių. Labai malonus, jaunas, energingas, nuoširdus vyras. Augina du mielus vaikus, mergytę Miglę ir berniuką Joną. Išsėtinė sklerozė slapčia jį kamavo 10 metų iki galutinės diagnozės konstatavimo. Visą tą laiką Raimondas gyveno nežinomybėje, tikėdamasis, kad tai tiesiog nuovargio ar per didelio sportinio krūvio padariniai.

Ilgas nežinomybės laikotarpis

Pirmi ligos simptomai Raimondą užklupo dar 1999 metais. Galvos svaigimas, pykinimas, pakilęs kraujospūdis, galūnių tirpimas. Dabar visa tai Raimondui skamba kaip klasikiniai išsėtinės sklerozės (IS) simptomai. Tačiau diagnozei išgirsti prireikė dešimties metų. Po pirmųjų ligos simptomų, įvairių tyrimų ir nesėkmingų tokios savijautos priežasties paieškų, stojo ramybės laikotarpis. Per tuos metus Raimondas sportavo, žaidė profesionalų futbolą, manė esantis sveikas ir gyveno pilnavertį gyvenimą. Liga smogė antrą kartą jau 2010 metais. Tas kartas buvo lemtingas.

„Buvo lapkričio pabaiga, iškritęs pirmas sniegas. Grįžau namo, staigiai sugalvojau vaikams senį besmegenį nulipdyt. Greitai sulipdžiau, parėjau namo ir supratau, kad kažkas negerai. Galvojau, kad persistengiau, gal nuo sporto ar šiaip neišsimiegojau. Bet vėliau tik blogėjo ir mane išvežė į ligoninę“, –  prisimena Raimondas.

Tuomet Raimondo vizitas ligoninėje truko neilgai. Po sulašintos lašinės jis buvo išleistas namo, kadangi tuo metu ligoninėje tiesiog nebuvo laisvos vietos. Po gautų vaistų Raimondo būklė stabilizavosi. Nuo tada prasidėjo grandinė vizitų pas daktarus. Įtariant IS Raimondas buvo užrašytas magnetinio rezonanso tyrimui Kaune. Tačiau tyrimo teko laukti iki kovo mėnesio. O jau sausio viduryje liga vyrui smogė pakartotinai.

Nesuprantama diagnozė

„Važiavau namo, staiga jaučiu koja nušilo, nutirpo. Spaudžiu pedalą ir nieko nejaučiu. Sustojau šalikelėje ir susiradau taloną su gydytojos kontaktais. Paskambinau ir tuoj pat nuvažiavau į ligoninę. Belaukiant pasidarė visai blogai. Apžiūrėjus daktarė pasakė, kad teks guldyt į stacionarą. Vėl vietų ligoninėje nebuvo, vėl sulašino lašinę, lyg ir pagerėjo, ir vėl grįžau namo. Niekas nieko neaiškino. Liga lyg ir buvo kažkada paminėta, tačiau senuose medicininiuose įrašuose buvo parašyta lotyniškai, bet aš neatkreipiau dėmesio“, – pasakoja Raimondas.

Prisimindamas tą neaiškumo ir nežinios laikotarpį, vyras prisipažįsta, jog tuomet jautėsi labai sutrikęs. Nesuprantama diagnozė, prasta savijauta, neaiškios ateities perspektyvos Raimondą varė į neviltį ir tuo pat metu skatino kovoti vardan savo ir savo šeimos ateities.

Tačiau situacija tik blogėjo. Raimondas prastai miegojo, dažnai keldavosi šlapintis, sparčiai ėmė tirpti galūnės, kankino pykinimas. Kai visai pablogėjo, vyras skambino į ligoninę kiekvieną dieną, tikėdamasis pagaliau gauti vietą ligoninėje. Netrukus vieta atsirado. Po intensyvių tyrimų ir konsultacijų su specialistais tapo aišku, kas tiek laiko kankino Raimondą. Prieš išrašant iš ligoninės vyras pagaliau išgirdo diagnozę – išsėtinė sklerozė.

Per didelis noras nugalėti ligą, išsekino

Po paskirto gydymo jauną vyrą išsiuntė į sanatoriją. Kaip pats prisipažįsta, tuo metu karštligiškai ėmė domėtis savo liga. Pradėjo bendrauti su diagnozės draugais ir ieškoti būdų, kaip įveikti baimę, neretai virstančia panika.

„Skaičiau visas rekomendacijas, ką valgyti, ko atsisakyti. Labai pasinėriau į pastangas suvaldyti ligą. Tikrai labai stengiausi pasveikti, juk vaikai dar buvo visai maži… Sūnus tuo metu tik pradėjo vaikščioti… Laikiausi visų įmanomų patarimų. Atsisakiau mėsos, pieno produktų, išmečiau iš šaldytuvo visus bloguosius riebalus, ėmiau sportuoti. Tada atrodė, kad pagerėjo, sveikau. Tempas intensyvėjo, sportavau be proto, kiekvieną dieną, o maitinausi labai skurdžiai. Svoris krito: nuo 80 kg iki 60 kg. Pradėjo blogėti emocinė būsena, vaikai erzindavo, žmona pastebėjo, kad darausi piktas. Išsekau, jau ne tiek nuo ligos, kiek nuo pastangų ją nugalėti“, – pasakoja vyras.

Ieškojimų laikas

Kaip prisipažįsta pašnekovas, tuomet atėjo laikas susimąstyti ir šiek tiek sulėtinti tempus, nes liga nenorėjo trauktis. Raimondas tapo sau atlaidesnis ir tikėjosi, kad tai kiek pagerins situaciją. Pasak vyro, jis sumažino fizinį krūvį, stengėsi kontroliuoti kūno svorį, vengė alinti organizmą, pradėjo lankyti jogą. Visą gyvenimą sportavusiam, žaidusiam futbolą, vyrui sporto trūko, todėl kaip alternatyvą pasirinko baseiną. Gydytojai pasiūlė vyrui išsitirti profilaktiškai, pasižiūrėti, ar liga neprogresuoja. Po fizioterapijos ir vaistų pagerėjo. Raimondui tai buvo patvirtinimas, jog jis viską darė gerai.

Nepaisant to, kad laikinas ligos atsitraukimas kuriam laikui palengvino vyro gyvenimą, jis jautė, jog silpsta. Neilgai trukus Raimondas sunkiai galėjo užlipti laiptais. Galūnių tirpimas ir bendra prastėjanti būklė gąsdino ir kėlė nemažai klausimų.

„Dariau viską kaip parašyta, kaip reikia, daug vaistų nenaudojau, bet man blogėjo. Pamenu, išvažiavau į darbą ir jaučiu, kad kojos darosi ne savos, vatinės, minkštos. Iš darbo dar pats parvažiavau iki namų, nors ir teko ne kartą sustoti, pavaikščioti aplink mašiną. Tą vakarą aš jau visai nebejaučiau kojų. Buvo sunku. Žmona raudojo… Man buvo blogai“, –  pasakoja vyras.

Kodėl visos pastangos veltui?

Raimondas darė viską, ką reikėjo daryti, bet simptomai kartojosi. Vyras nenuleido rankų ir ėmė domėtis įvairiausiais kovos su diagnoze būdais. Noras pakilti iš lovos ir vėl vaikščioti buvo stipresnis už neviltį.

Paskirti vaistai susilpnino imunitetą, todėl Raimondas jų bijojo. Vis gi organizmas pasidavė gydymui. Palaipsniui jaunas vyras pradėjo vaikščioti. Gydymui padėjo ir buvimas sanatorijoje. Pagrindinis klausimas Raimondui buvo –  „ką daryti, kad taip nebebūtų?“.

„Aš jaunas, vaikai maži, o liūdnų istorijų girdėjau ir mačiau visokių. Išbandžiau žaliavalgystę, tikėjau, kad tai padeda, bet laikas parodė, kad tai neveikia. Galiausiai, ieškojimai davė rezultatą“, –  pasakoja Raimondas.

Raimondas atrado daktaro Emanual Revici metodą, kuris vyrui suteikė vilties gyventi normaliai.

Padėjo noras kažką daryti

Raimondas nustebina pareiškęs: „išsėtinės sklerozės nereikia gydyti – reikia tik atstatyti  balansą, o ligos (tiksliau disbalanso simptomai) –  patys išnyks.“

Raimondas taip teigia remdamasis daktaro E. Revici metodu. Jis sako, jog šis daktaras suvokė, kad žmogus yra tam tikras biorobotas, kurio sistemoms teisingai veikti reikalingos tam tikros sąlygos ir medžiagos. Jis ištyrė dešimtis tūkstančių sveikų žmonių, išmatavo jų geros savijautos parametrus ir nustatė, kad bet kokio susirgimo metu ligoniui duodant reikalingas organizmui medžiagas, ir atstačius tuos – sveiko žmogaus parametrus – visos ligos išnyksta. Pagrindinis šio metodo principas yra subalansuota mityba.

Kaip teigia dr. E. Revici, visos autoimuninės ligos – ilgalaikio gilaus katabolinio disbalanso pasekmė. Raimondo atrastas kovos būdas su išsėtine skleroze padeda jam neišklysti iš sveiko žmogaus parametrų. Todėl, kaip teigia vyras, kol jis sugebės tų parametrų laikytis, IS negrįš.

„Labai padeda noras kažką daryti. Labai svarbu pačiam kažką daryti, o ne laukti, kol kažkas kažką padarys“, – sako šiaulietis.

Džiaugiasi pagalba

Dabar Raimondas atrodo savimi pasitikintis, laimingas ir nepaprastai valingas žmogus. Stiprybės ir tikėjimo tuo, ką daro dėka Raimondas šiandien gyvena pilnavertį gyvenimą ir stengiasi, puoselėja viltį padėti kuo daugiau žmonių, sergančių išsėtine skleroze. Kaip vieną svarbiausių sėkmingos kovos su IS veiksnių, Raimondas įvardina artimiausius žmones ir aplinką.

„Šeima labai padėjo kovoti su stresu ir depresija. Aš ieškojau įvairiausių būdų susidoroti su liga, o šeima palaikė ir skatino tai daryti, niekad nekritikavo. Ačiū šeimai, tėvams, kurie mane palaikė, kai beveik nevaikščiojau. Draugų ratas visai nepasikeitė, tik gal kai kurie nesuprato, kas su manimi vyksta. Tačiau tie, kurie matė mane ligoninėje iki šiol skambina ir atsargiai klausia apie sveikatą. Tai šiek tiek erzina, juk aš nemirštu“, –  juokiasi Raimondas.

Raimondas džiaugiasi per ligą atradęs save, jaučiasi sveikas. Džiaugiasi atradęs būdą, kuris jam padeda jaustis gerai. Šis atradimas pakeitė Raimondo gyvenimą. Šiandieną jis šypsosi, džiaugiasi savo šeima ir buvimu drauge, planuoja ateitį.

„Atsirado energijos, jėgų, dabar žaidžiu, šokinėju, važiuoju dviračiu 20-30 km., galiu su vaikais pažiūrėti filmą iki vėlaus vakaro ir gyvenu kaip sveikas žmogus“ –  džiaugiasi Raimondas. Jauno vyro akys spindi, kai jis kalba apie savo šeimą ir galimybę judėti laisvai.

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.