Keturioliktoji istorija – Tomas: „Noriu to, ką galiu“

Palangos reabilitacijos centre susitinku su Tomu Juknevičium (29 m.) Jaunas, malonus klaipėdietis pradeda pokalbį labai konstruktyviai vardindamas faktus apie savo ligą. Tačiau besišnekant atsiskleidžia ne itin lengvi išgyvenimai ir įvykiai pakeitę šio jauno žmogaus gyvenimą. Dauguma iš jų, Tomo manymu, buvo ir yra nulemti išsėtinės sklerozės.

Pirmieji simptomai nesukėlė įtarimų

Pirmi išsėtinės sklerozės požymiai Tomui pasireiškė dar 12 klasėje. Rankos tirpimas tuo metu nesukėlė jokio įtarimo. Tai buvo trumpalaikis reiškinys, po kurio viskas stojo į savo vėžias. Po šio įvykio porą metų Tomas gyveno ramiai. Baigęs mokyklą jaunuolis išvažiavo studijuoti į Vilnių. Dar kartą liga smogė jau studijų metais. Staiga susilpnėjo regėjimas. Tomo akys nuo vaikystės buvo gana silpnos, tačiau šį kartą situacija buvo kritinė.

„Didesniu nei 3-4 metrų atstumu nemačiau. Tačiau neišsigandau, esu pareigingas, gatvę kertu tik tam skirtoje vietoje ir tik degant žaliam šviesoforo signalui. Susilpnėjus regėjimui dar vis galėjau įžiūrėti žalią šviesą, galėjau orientuotis mieste, tai man padėjo išvengti baimės“, – pasakoja pašnekovas.

Akių silpnumas praėjo, regėjimas grįžo, tačiau nerimas dėl sveikatos Tomo neapleido. Grįžus į Klaipėdą jaunuolis ryžosi papasakoti tėvams apie jį kankinančias problemas. Taip prasidėjo dažni vizitai pas daktarus. Pasilpusios Tomo kojos kėlė medikams įtarimą, kad tai buvo stuburo nervų problema, tačiau po ilgų tyrimų ši diagnozė buvo paneigta. Tikroji liga pasirodė esanti IS.

Savęs pažinimo link

Nuo pirmųjų akivaizdžių ligos požymių iki galutinės diagnozės Tomas išgyveno ne itin lengvą laikotarpį. Nutrauktos informatikos studijos Vilniuje, išsiskyrimas su mergina, sveikatos sutrikimai, – visa tai slėgė ir trikdė jauną vyrą. Iš dabartinių pozicijų žvelgdamas į praeitį, Tomas svarsto, kad gal, visa tai buvo dėl dar tuomet nežinomos ligos.

„Kai pradėjau domėtis ir skaityt apie išsėtinę sklerozę, supratau, kad mano nenoras kažką daryti, motyvacijos trūkumas ir depresyvi nuotaika buvo nulemti  šios ligos. Dabar jau matau sąsajas tarp daugumos mano neigiamų išgyvenimų ir IS. Bet tuomet, kai visą tai išgyvenau, net nebūčiau įtaręs, kad tai ligos kaltė,“ – sako Tomas.

Nutraukus studijas Vilniuje ir grįžus į gimtąjį miestą, Tomas ryžosi dar kartą imtis mokslų. Šį kartą jis nusprendė studijuoti Klaipėdoje. Deja, ir antras kartas jaunam vyrui buvo nesėkmingas. Tomą kankino depresyvi nuotaika. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku pasakyti, kad guvus ir energingas, jaunas vyras giliai viduje išgyvena beprasmybės ir nusivylimo jausmą. Tačiau taip tyliai ir klastingai IS lydima depresijos žlugdė Tomo gyvenimą. Visgi įvardinus diagnozę reikalai ėmė šiek tiek gerėti.

Akistata

Tomo liga aiškiai buvo įvardinta prieš 6-7 metus. Tuomet, po daugkartinių apsilankymų pas daktarus ir įvairių įtarinėjimų, galutiniai tyrimai parodė, kad tai – išsėtinė sklerozė.

Kurį laiką Tomui nebuvo labai aišku, kas tai yra. Tačiau prastėjanti sveikata privertė jauną vyrą domėtis liga. Perskaičius nemažai literatūros ir ėmus analizuoti savo situaciją, Tomui pasidarė daug aiškiau, kas slepiasi už šio klaidinančio pavadinimo. Tačiau jaunam, logiškai mąstančiam ir norinčiam kokybiškai gyventi vyrui, neužteko tik žinojimo, kas tai yra ir suvokimo, kokį poveikį tai padarė jo gyvenimui.

„Mane labai paveikė frazė „nepagydoma liga“. Rodos, gali analizuoti kiek nori ir ką nori, nieko nepakeisi. Tačiau esu skaitęs straipsnį apie žmogų, kuris teigia, kad išsigydė IS. Man jis nesukėlė didelio pasitikėjimo, aš nuolatos ieškau logiško paaiškinimo tokiems dalykams. Nors negaliu teigti, kad taip nebūna. Mane asmeniškai palaiko vidinis pasipriešinimas ir didelis nenoras sėdėti neįgaliojo vežimėlyje,“ – sako pašnekovas.

Ieškodamas, kaip sau padėti,Tomas nuėjo ilgą kelią. Pagerėjimus keitė pablogėjimai, tuomet sekė laikas ligoninėse ir reabilitacijos centruose, noras judėti be vežimėlio pagalbos jauną vyrą stūmė į priekį. Tomas sužinojo apie teigiamą kineziterapijos poveikį sergantiesiems išsėtine skleroze. Kaip teigia pašnekovas, kineziterapija stabilizavo jo būklę ir suteikė galimybę jaustis geriau. Kasdienės mankštos palaiko Tomo fizinė būklę ir leidžia lengviau judėti.

Nauji atradimai

Ligai pakeitus Tomo gyvenimą, atsivertė naujas puslapis. Jaunas, aštraus proto vyras atrado naują aistrą – pokerį. Šiuo žaidimu susidomėjo prieš keletą metų. Kadangi jau nuo vaikystės Tomą traukė loginiai žaidimai, analitinio mąstymo ir psichologinių žinių reikalaujantis užsiėmimas greitai patraukė vyro dėmesį. Šiuo metu savo įsitraukimą į pokerį pašnekovas įvardina kaip mėgėjišką, jį vyras žaidžia internetu. Kartais išgirdus kitų žmonių sėkmės istorijas žaidžiant pokerį, vyras susimąsto apie galimybę iš to užsidirbti. Tačiau būdamas realistu, taip pat suvokia, kad toks pinigų šaltinis yra labai nestabilus ir rizikingas.

„Aš turiu mielą sau darbą ir nuolatinį atlyginimą. Kartais pagalvoju, kad būtų įmanoma užsidirbti žaidžiant pokerį, tačiau niekad nebūčiau ramus dėl savo finansinės situacijos. Tai reikalauja didelio įsitraukimo ir nemažai laiko, o aš sau to leisti šiuo metu negaliu. Labai dažnai žmonėms pokeris asocijuojasi su lošimų namais. Aš į kazino nevaikštau ir žinau paprastą taisyklę, jog prieš kazino laimėti neįmanoma. Mano požiūriu, pokeris labiau logikos ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas, nei keliantis azartą ir nepagrįstą norą rizikuoti,“ – pasakoja Tomas.

„Noriu to, ką galiu“

IS negrįžtamai pakeitė šio jauno žmogaus gyvenimą, jo norus ir svajones. Tomas vadina save „svajotoju realistu“. Vyras sako, kad daug paprasčiau gyventi, kai realiai įvertini savo dabartines galimybes ir keli sau įvykdomus tikslus, net jei jie ir visai paprasti bei trumpalaikiai. Ypatingai tai svarbu, kai suvoki savo fizinių galimybių ribotumą.

„Aš nežinau, ar turiu svajonių. Tai gal labiau įvardinčiau kaip tikslus. Keliu sau paprastus įgyvendinamus tikslus, kuriuos pasiekus seka kiti. Aš noriu to, ką galiu padaryti, kad ir kažkur nueiti ar kažką nuveikti. Tai mane motyvuoja judėti į priekį ir tikėti, kad galiu dar daugiau“, – sako jaunas vyras.

Taip pat Tomas turi savo požiūrį į žmonių pagalbą jam. Kaip teigia pašnekovas, dažnai net patys artimiausi žmonės nesuvokia, kiek jie padeda ir kiek gali pakenkti norėdami gero. Labai daug dalykų vyras yra įgalus padaryti pats, tačiau dažnai tenka mandagiai paaiškinti žmonėms, kad jų noras padėti riboja jo galimybes padėti sau pačiam.

Juolab, kad per šitiek gyvenimo su liga metų, jis jau seniai išmoko  įsiklausyti į savo organizmą ir laiku sustoti. Nors kartais jaunas vyras skatina save judėti daugiau, nei leidžia daktarai. Tai jis vadina vidiniu pasipriešinimu, neleidžiančiu jam pasiduoti šioje  ilgoje kovoje.

Kalbino Lina Narvilaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.