Penkioliktoji IStorija – Reda: „Gydo šeima“

Susitinku su Reda, aktyvia, energinga, linksma trijų vaikų mama iš Šalpėnų kaimo (Klaipėdos raj.). Į penktą dešimtį įžengusi, pozityvumu spinduliuojanti moteris pradeda pasakoti savo margą, kupiną ir gražių, ir liūdnų akimirkų, istoriją. Klausant tokios guvios pašnekovės, gyvenimas, regis, toks paprastas ir gražus, tačiau kiekviena maloni akimirka slepia lašą liūdesio. Visai neseniai Reda patyrė nemažai išbandymų, kuriuos atnešė netikėta diagnozė – išsėtinė sklerozė.

Apsupta pozityvumo

Nuo pat pirmos diagnozės dienos, kurią ji išgirdo prieš dvejus metus, Reda buvo apsupta optimistiškai nusiteikusių žmonių. Šeima ir draugai stengėsi palaikyti moterį. Nuolatiniai lankytojai ligoninėje ir komplimentai suteikė vilties, kad gyvenimas nesubyrės į šipulius. Draugai, sužinoję apie ligą, reagavo labai supratingai, stengėsi pagelbėti bet kurioje situacijoje. Jei būna liūdna ar graudu, moteris sėda į mašiną ir važiuoja pas drauges išgerti kavos ir pasišnekučiuoti.

„Mane supa optimistai, net gulėdama ligoninėje turėjau tiek lankytojų, kad turbūt tik pas prezidentą jų tiek būna. Atėję aplankyti draugai pažerdavo komplimentų, kaip gerai atrodau ir kad nesu panaši į ligonę“, – prisiminusi juokiasi moteris.

Vis tik ji prisipažįsta, kad kartais aplanko ir niūrios mintys ar apima nerimas. Bet suvokus, kad tai jos gyvenimo nepakeis į gerą, ji tuoj pat ima galvoti apie ką nors gražaus. Paklausus, kokios tos gražios mintys, moteris šypsodamasi atsako, kad kartais galvoja apie Afriką. Redos svajonė – pakeliauti po pasaulį, nebūtinai į Afriką, užtektų aplankyti ir kaimynines valstybes. Pašnekovė jau yra buvusi keliose šalyse, tačiau jos nepaleidžia noras pamatyti daugiau. O kol nėra galimybių važiuoti toliau, užtenka tiesiog sėsti į automobilį ir važiuoti pasivažinėti. Tai yra vienas iš būdų atsipalaiduoti ir pasidžiaugti gyvenimu tokiu, koks jis šiuo metu yra.

Gyvenimas nestovi vietoje

Pasakodama apie savo kasdienybę, Reda kukliai prisipažįsta, kad yra bendruomenės kaimo pirmininkė. Pasirodo, moteris rašo įvairius kultūrinius projektus, taip pat organizuoja renginius kaimo bendruomenei. Reda prasitaria, kad naujausia idėja yra pastatyti jurtą. Ten bus įrengta pokylių salė ir pirtis. Po ilgų pastangų Šalpėnų gyvenvietėje buvo įsteigtas parkas. Moteris sako, kad „parko idėja kilo, norint sukurti vietos jaunimui erdvę, kurioje jie galėtų saugiai leisti laisvalaikį.“

Stebėtinai energinga moteris prisipažįsta, kad kartais veiklos būna per daug. Skatindama save nepasiduoti ir psichologiškai kovoti su liga, ji imasi įvairiausios veiklos. Lyg ir turėtų pakakti darbo degalinėje ir savanoriškos veiklos kaimo bendruomenėje, tačiau Reda pasiilgsta ir įvairesnio kultūrinio gyvenimo. Ji labai mėgsta lankytis teatruose ir koncertuose. Kiekvienai progai pasitaikius stengiasi su draugėmis ištrūkti ir pasimėgauti spektakliu ar muzika.

Anot pašnekovės, ji nenori žinoti apie pačias baisiausias IS pasekmes, kad neprisišauktų ligos pablogėjimo. Ją prižiūrinti gydytoja džiaugiasi gerėjančia pacientės sveikata ir artimiausiu metu pablogėjimo prognozuoja. Taip pat, medikės teigimu, nenoras gilintis į negatyvią informaciją apie IS internete ir skaityti liūdnų istorijų Redai tik į gerą.

Gyvenimas pasikeitė per vieną naktį

Liga darbščią ir aktyvią moterį užklupo iš pasalų. Atsikėlusi vieną rytą Reda nebejautė galūnių. Keistas tirpimas, apėmęs visą kūną, labai išgąsdino moterį. Reda, supratusi, kad tai gali būti rimtos ligos požymis, kreipėsi į medikus. Ligoninėje ją apžiūrėję gydytojai nepastebėjo nieko, kas galėtų trikdyti moters sveikatą. Jai buvo pasiūlyta nedarbingumo pažyma, bet jokių tokios savijautos priežasčių medikai įvardinti negalėjo. Moteris buvo išsiųsta namo, kur ji įsitikino, jog situacija buvo tokia rimta, kad Reda nebegalėjo atlikti jokių kasdienių darbų.

„Palaukiau vieną dieną ir vėl kreipiausi į medikus. Situacija buvo tokia rimta, kad turėjau susirasti pagalbą. Nuvykus į Klaipėdos miesto ligoninę, medikai iš karto įtarė išsėtinę sklerozę. Net nebeleido nuvažiuoti namo, pasiimti asmeninių daiktų“, – prisimena pašnekovė.

Atlikus visus tyrimus ir gavus rezultatus abejonių nebeliko. Medikai konstatavo IS. Vėliau kalbant su gydytojais ėmė aiškėti, kad liga prasidėjo daug anksčiau, nei manė Reda. Dažnas nuovargis, sąnarių skausmai, pablogėjęs regėjimas – tai buvo ankstyvieji IS pranašai. Kaip sako pašnekovė, po nakties nutirpusios galūnės ją kankino ir anksčiau, tačiau tai būdavo trumpalaikis sutrikimas. Judriai ir energingai moteriai tai nekėlė jokių įtarimų.

Energijos šaltinis – šeima

Reda, prisiminusi pirmąjį gyvenimo su liga pusmetį, prisipažįsta, jog skausmo ir ašarų būta nemažai. Šeimos nariai labai išgyveno dėl moters būklės, tačiau pasiduoti neleido. Dviejų sūnų, dukros ir vyro rūpesčio apsupta, Reda išmoko gyventi lėtesniu tempu. Sunkiuoju periodu buityje talkino du jau suaugę vaikai, vyras taip pat buvo didelė atrama. Net darbovietėje Redos bendradarbiai ir vadovas stengėsi kaip įmanydami padėti moteriai prisitaikyti prie pokyčių.

„Vaikai labai pergyvena, ypač dukrelė. Pasakius, kad sergu išsėtine skleroze, mačiau, kaip jie susigraudina… Verkdavo, kai nematydavau… Ir aš, kai būdavau namie viena, verkdavau. Pamenu, paskambindavo bendradarbė ir siūlydavo atvažiuoti į darbą. Liepdavo man rašyti, o ji taisydavo mano klaidas. Padedama kolegų išmokau dirbti pagal savo galimybes,“ – pasakoja pašnekovė.

Kalbėdama apie šeimos paramą ir rūpestį Reda nušvinta. Moteris akivaizdžiai didžiuojasi savo atžalomis ir sutuoktiniu.

„Mūsų šeima labai stipri, nuolatos vieni kitais rūpinamės. Su vaikais susiskambinam kiekvieną vakarą. Būtų labai keista, jei kurią dieną nepaskambinčiau. Dukra manytų, kad supykau. Vyras labai geras, rūpinasi šeima, sunkiai dirba. Turime išlaikyti du studentus ir vieną mokyklinio amžiaus sūnų. Abu turime nuolatos stengtis ir judėti į priekį“, – sako moteris.

Svarbu nepulti į depresiją

Sužinojusi apie savo ligą, Reda ėmė sąžiningai vykdyti daktarų nurodymus. Gydymas vaistais, masažai ir tinkamas poilsis jai šiek tiek padėjo pasijusti geriau, tačiau grįžti į tą patį gyvenimo ritmą moteris nebegali. Nutirpusios rankos Redai trukdo atlikti paprasčiausius  veiksmus. Tačiau, kaip pasakoja pašnekovė, ji išmoko gyventi ir su tokiu trūkumu.

„Dabar dirbu daugiau, bet lėčiau. Darau tai, ką galiu, niekur neskubu, kai noriu ilsėtis – ilsiuosi. Visada darau, ką liepia daktarai. Dar neprisiverčiau pasidomėti savo liga. Kad nekankintų liūdnos mintys, stengiuosi būti nuolat užsiėmusi. Sako, kad labai lengva susirgti depresija su tokia diagnoze. Turbūt dėl to ir nesistengiu gauti kuo daugiau negatyvios informacijos apie IS“, – dalinasi savo mintimis Reda.

Sulėtėjęs gyvenimo tempas pakeitė moters gyvenimo būdą. Pirmi ligos mėnesiai tapo rimtu iššūkiu. Reda, įpratusi dirbti daug ir intensyviai, nebepajėgė visko suspėti. Pirmuosius šešis mėnesius labai daug talkino jau suaugusi dukra. Teko atsisakyti anksčiau turėto didelio ūkio, kitus darbus atlikti taip pat sekėsi sunkiai. Tačiau stiprią valią turinti moteris nepasidavė.

Su liga keičiasi ir vertybės

Pasakodama savo istoriją, pašnekovė atskleidžia, kaip pasikeitė jos požiūris į gyvenimą ir ją supančius žmones. Anksčiau slėgę rūpesčiai nebeatrodo tokie reikšmingi. Materialiniai dalykai nebėra tokie svarbūs, atsirado dvasinių vertybių poreikis. Dabar moteris sau leidžia sustoti ir pailsėti, pasidžiaugti sėkmingai besiklostančiais vaikų gyvenimais ir tvirta, jau dvidešimt penktus metus skaičiuojančia savo santuoka.

„Dievas duos, kitais metais su vyru švęsime sidabrines vestuves. Sukūrėm tvirtą šeimą, auginam gerus vaikus. Tokių šeimų šiais laikais Lietuvoje reta. Matyt, viskas taip ir turėjo susiklostyti, net ir mano liga nėra pati baisiausia“, – tokiomis šviesiomis mintimis pokalbį baigia moteris.

Lina Hoffer

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.