Šešioliktoji IStorija – Maksim: „Norint tobulėti, reikia žaisti prieš stipresnį varžovą“

Šaltą rudens popietę Pavilnyje keliauju susitikti su šios istorijos herojumi. Prie namo vartų mane pasitinka būsimo pašnekovo mama. Moteris maloniai mane palydi siaurais kiemo takeliais iki namo, kuriame ir gyvena 28 metų Maksim Lepiochin. Įėjus į šiltą ir jaukų kambarį mane sutinka linksmos ir žvitrios vaikino akys, maloniai pasisveikiname. Pradėjus pokalbį, apima labai šiltas jausmas, tarsi kalbėčiausi su senai pažįstamu žmogumi.Tačiau kai pradedame gilintis į šios istorijos detales, suprantu, kad net nenutuokiau kokia sunki kasdienė kova vyksta šio žmogaus gyvenime ir kiek stiprybės slypi už šiltos jo šypsenos.

Žmonės turi vieni kitiems padėti

Mums kalbantis, už kambario durų vyksta nuolatinis sambrūzdis, jo priežastis – remontas. Kartais į kambarį kokiu remonto reikalu įeina žmogus. Metru jis pamatuoja vežimėlį, kuriame sėdi Maksimas.Taip, vaikinas šiuo metu negali vaikščioti, tačiau nei sau nei aplinkiniams, kurie jį pažįsta jis nesukelia gailesčio. Nebent kokiam sutrikusiam praeiviui Maksimo drąsa gali sukelti  stresą, ypač jei tas praeivis yra paprašomas padėti vaikinui atsisegti striukės kišenę ar ištraukti piniginę.

“Dažnai gatvėje patenku į keistokas situacijas. Sustabdau praeivį ir paprašau padėti man atsisegti ar užsisegti kišenę, kurios pats negaliu pasiekti, o žmogus nuo manęs pradeda bėgti net neišklausęs ko aš noriu. Kiti atšauna, kad neturi pinigų, lyg aš jų prašyčiau.”, – juokdamasis pasakoja vaikinas.

Maksimas atviras pasauliui ir mielai siūlo savo pagalbą, jei tik gali kuom padėti.To paties tikisi ir iš kitų. Jo manymu, žmogus žmogui turi padėti, tai lyg mainai, kuriais paremtas viso pasaulio progresas. Tačiau susidūręs su žmonių baime ir abejingumu, jis neskuba smerkti ar teisti, tai tiesiog priima, kaip tam tikrą  visuomenės bruožą ir su šypsena toliau siekia savo tikslų. Nemažai jų jau yra pasiekęs.

Aštuonioliktasis gimtadienis

“Ne visada buvau toks, koks esu dabar. Paauglystėje svajojau tapti krepšininku. Ir svajonė ėmė pildytis. Įstojau į Vilniaus krepšinio mokyklą. Kadangi nesu itin aukštas, turėjau daug dirbti ir būti labai greitas.Tačiau vieną dieną pabudęs, negalėjau pajudinti pėdos. Ją lyg ir jutau, tačiau ji buvo nutirpusi. Nebegalėjau pasirodyti treniruotėje. Kreipiausi į gydytojus. Išrašė kažkokių vaistų, po kurių man pagerėjo.Tuomet man buvo 16 metų.”, – prisimena vaikinas.

Tą kartą, nei medikai, nei pats Maksimas dar neįtarę, kaip šis keistas kojos tirpimas pakeis jo gyvenimą. Tačiau tirpimas vėl pasikartojo po kelių mėnesių. Poliklinikoje atliktas kojos rentgenas ir  kiti tyrimai nerodė nieko aiškaus. Stuburo išvarža buvo viena įtikinamiausių tokios savijautos priežasčių tuo metu, juolab, kad vaikinas skundėsi nugaros skausmais.Teko atsisakyti krepšinio. Nepaisant to, vaikino paauglystė buvo kupina gražių patyrimų ir nuotykių. Smagus laikas mokykloje, merginų dėmesys ir turiningas laisvalaikis visiškai leido pamiršti tą nemalonų patyrimą. Artėjanti pilnametystė ir savarankiško gyvenimo planai, gabiam ir darbščiam vaikinui žadėjo sėkmingą ir gražią ateitį.

Aštuonioliktojo gimtadienio rytą, kai Maksimas turėjo džiaugtis savo diena, jis deja, atsidūrė ligoninėje. Nuolat šlubuojanti sveikata, atvedė vaikiną į Santariškių klinikas. Ir dienos bėgyje Maksimui buvo atliktas magnetinio rezonanso tyrimas. Diagnozė buvo aiški – išsėtinė sklerozė.Tiesa, aštuoniolikmečiui, priešingai nei daktarams, aišku nebuvo niekas. O ir žodis, sklerozė, skambėjo keistai šiame kontekste. O medikai jam pažadėjo, kad jis dar sugrįš…

Savarankiškas gyvenimas

Aštuonioliktasis gimtadienis, atnešęs nemalonią žinią, reiškė dar ir tai, kad artėjo abitūros egzaminai. Gabus ir darbštus jaunuolis kėlė sau nemažus tikslus, tačiau sveikata blogėjo. Likus kelioms dienoms iki egzaminų pradžios, Maksimą ištiko ūmus pablogėjimas. Reikėjo skubiai gelbėti situaciją, vaikinas nepasidavė.Tuomet Santariškių klinikose medikai pasiūlė gydymą Solu Medrol vaistais. Gavęs nemažą dozę vaistų, kurie stabilizavo jo sveikatą, jis sugebėjo nuvykti į egzaminus ir juos išlaikyti. Tiesa, kaip dabar sako jaunuolis, rezultatais jis nebuvo patenkintas. Bet tuo metu, jau pats faktas, kad jis sugebėjo eiti ir laikyti egzaminus buvo didelis pasiekimas.

“Esu linkęs į tiksliuosius mokslus. Po mokyklos stojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Norėjau studijuoti informacines technologijas ar fizika, tačiau pavyko įstoti į elektronikos fakultetą, automatinių sistemų specialybę. Tai nebuvo mano pirmas pasirinkimas, tačiau egzaminų rezultatai  man buvo nepalankūs. Gyvenimas planus pakoregavo…”, – prisimena vaikinas.

Pradėjus studijuoti, sveikata prastėjo.Tačiau buvo visokių studentiško gyvenimo džiaugsmų, kurie neleido Maksimui nusiminti. Naujai iškeptas studentas apsigyveno kartu su savo mergina, įgijo vairavimo teises. Net daktarai nudžiugino įtraukę vaikiną į naują, vienos Šveicarijos kompanijos finansuojamą gydymo programą vaistais. Reikalai tarsi turėjo pagerėti. O vaikinas nematė reikalo dalintis savo sveikatos problemomis su aplinkiniais. Todėl apie jo diagnozę žinojo tik artimiausi.

Išgėręs studentas?

Maksimas pasakodamas apie tai, kaip tvarkėsi su savo sveikatos problemomis ir studentiška kasdienybe, staiga prisimena kelis kuriozinius nutikimus. Kadangi nedaug kas žinojo apie jo sveikatos problemas, kartais vaikino elgesys sukeldavo įvairiausių įtarimų. Tuomet Maksimas dar galėjo vaikščioti visiškai savarankiškai, todėl niekas neišdavė jo diagnozės.

“Pamenu, einant universiteto koridoriais, mane kartais ištikdavo silpnumas, prarasdavau pusiausvyrą. Aplinkiniams atrodžiau išgėręs. Kai manęs klausdavo ar vartojau alkoholio, mano neigiamas atsakymas skambėjo neįtikinamai. Nežinau, ką tuo metu žmonės apie mane galvojo. O aš neskubėjau visiems pasakoti apie man diagnozuotą ligą,”- su ironiška šypsena sako Maksimas.

Kaip išsiaiškinome pokalbio eigoje, šie galvos svaigimai prasidėjo dar mokykloje, todėl įvairiausių įtarimų dėl alkoholio vartojimo kilo dar tada. Kol nebuvo nustatyta liga, net mamai kelis kartus buvo kilęs įtarimas. Tačiau su diagnoze atėjo ir supratimas, kad ne alkoholis kaltas dėl tokių Maksimo pusiausvyros sutrikimų. Kai vaikinas ėmė vaikščioti pasiremdamas lazdele ir universiteto draugai suprato, kad ne studentiška girtuoklystė kalta dėl tokio keisto Maksimo elgesio.

Gyvenimas dėlioja viską į vietas

Studijuojant automatinių sistemų specialybę, vaikinas nusprendė, kad to gyvenime jam neužteks. Juk neaišku, kiek tokios profesijos atstovas bus reikalingas ateityje.Tuomet Maksimui kilo mintis imtis kitokio pobūdžio studijų. Atkaklus jaunuolis įstojo į Vilniaus kolegiją, ekonomikos fakultetą.Tuomet jo dienos buvo užimtos paskaitomis Vilniaus Gedimino technikos universitete, o vakarai – Vilniaus kolegijoje. Tačiau prastėjanti sveikata ir sparčiai silpnėjančios kojos trikdė tokį vaikino gyvenimo ritmą.

“Kad ir kaip buvo smagu studijuoti kolegijoje, kur, didžioji dauguma kurso, buvo merginos, pastatas tuo metu nebuvo pritaikytas neįgaliam žmogui. Mano kojos silpnėjo ir lazdelę pakeitė vienas ramentas, o vėliau ir du. Taip pat manęs laukė bakalauro studijų baigimas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dar streso pridėjo ir išsiskyrimas su tuometine drauge.Visas tas emocinis krūvis privertė mane sustabdyti studijas kolegijoje ir susitelkti į kitas gyvenimo sritis,” – prisimena vaikinas.

Prakalbus asmeninio gyvenimo tema, Maksimas šiek tiek sutrinka. Nelinkęs šia tema atvirauti vaikinas, tik užsimena, kad išsiskyrimas su tuometine mergina nebuvo gražus. Daug nuoskaudų palikusio įvykio nera noro prisiminti ir dabar. Vaikinas tik kukliai užsimena, kad išsiskyrimo priežastis buvo jo silpnėjanti sveikata. Tačiau neskuba berti nuoskaudos žodžių ar keiksmų. Juk viskas kas įvyko, įvyko ne bereikalo. Skausmingas gyvenimo patirtis keičia daug šviesesnės ir gražesnės.

Sunkumai grūdina

Susidėliojus gyvenimo prioritetus, vaikinas baigė bakalauro studijas ir gavo diplomą. Ne tik diplomas teikė džiaugsmo. Maksimas susipažino su labai miela mergina, kuri jį priėmė su visomis jo sveikatos problemomis. Tarp jų gimė gražūs jausmai, kurie patyrę įvairiausių išbandymų, liepsnoja iki šiol. Geros emocijos vaikiną paskatino galvoti apie tolimesnes studijas.Turint bakalauro laipsnio diplomą, Maksimas įstojo į magistrantūrą.

“Magistro studijos manęs ne gąsdino. Žinojau, kad  turiu vieną diplomą, kurio niekas iš manęs nebe atims. Nors ir prastos sveikatos, aš nepasidaviau ir stengiausi baigti studijas. Džiaugiausi tuo, kad dar vis galiu vairuoti, todėl nuvykti į universitetą man nebuvo didelė problema. Vėliau jau teko mane nunešti iki mašinos, tačiau aš vis dar vairavau,” – gurkšnodamas kavą, sako pašnekovas.

Maksimas atsargiai prisipažįsta, kad prieš kelis metus, jį apėmė depresija. Ir ne viskas buvo taip paprasta, kaip dabar atrodo. Sakoma, bėda viena nevaikšto. Seseriai taip pat buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tai buvo baisus smūgis visai šeimai. Taip pat Maksimo ir jo draugės santykius ištiko krizė. Visų šių įvykių pasėkmė – depresija. Dabar vaikinas yra puikiai pažįstamas ir su vaistais nuo depresijos, ir su kitais gydymo būdais. Tačiau stiprios valios jaunuolis stengiasi įveikti visas gyvenimo negandas ir nenori skųstis.

Asmeninis tobulėjimas padeda nepasiduoti

Gerdami kavą ir skanaudami Maksimo mamos deserto, kalbamės apie dabartį. Dabar jaunuolis nebe vaikšto, sako, kad pagaliau priėmė ir susitaikė su tuo faktu. Tačiau jo aktyvumas nė kiek nesumažėjęs. Jis nesenai gavęs elektrinį vežimėlį džiaugiasi tuo, kad savarankiškai gali nukeliauti ten, kur jam reikia, savarankiškai naudojasi viešuoju transportu. Ir tai tik mažos smulkmenos. Jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra kelių organizacijų narys ir projektų dalyvis.

Jo energija reiškiasi ne tik visuomeninėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. Aktyvios naujų išsėtinės sklerozės gydymo būdų paieškos užima nemažai laiko. Kadangi vaikinas yra šiek tiek nusivylęs tradicine medicina, jis domisi ir alternatyviais gydymo būdais, o jo gyvenimo draugė jam labai talkina ir jį palaiko šiuose ieškojimuose. Tiesa, labai efektyvaus gydymo būdo Maksimas dar neatrado, tačiau tikėjimas, kad vieną dieną jį atras, veda vaikiną į priekį. Taip pat supantys jį žmonės palaiko Maksimą nelengvame kelyje.

“Mano draugai keitėsi, tačiau visada bendravau ir bendrauju su už save protingesniais žmonėmis. Sakoma, jei nori tobulėti, turi žaisti prieš stipresnį varžovą. Mano draugai nuoširdūs ir atviri žmonės. Jie visada paklausia kaip aš laikausi, ir aš žinau, kad jie nori mano nuoširdaus atsakymo.Taip pat neįsivaizduoju savo gyvenimo be šeimos. Mama dėl manęs atsisakė darbo ir rūpinasi mano buitimi ir gerove. Turiu labai gražią seserį, kurios išsėtinė sklerozė taip smarkiai nepaveikė. Ji buvo greitai diagnozuota ir sustabdyta. Džiaugiuosi dėl jos. Vyresnysis brolis dirba užsienyje ir stengiasi ne tik vardan savo jaunos šeimos, bet ir  aktyviai padeda tevams, seneliams ir aišku man ir seseriai. O tėtis yra kelintos kartos statybininkas. Aš nuo vaikystės maniau, kad tikras vyras turi mokėti pastatyti namą,”- gražių žodžių negaili Maksimas.

Gražūs tikslai

Vaikiną džiugina asmeniniai santykiai. Maksimas labai gražiai kalba apie savo dabartinę draugę. Vartydama jo nuotraukų albumą, suprantu, kad juos sieja labai stiprus ryšys, nugalintis visas negandas.

Be visų išvardytų džiaugsmų, vaikinas aktyviai dalyvauja nesenai įsikūrusios viešosios įstaigos veikloje. Ji vadinasi „Specialiųjų paslaugų organizavimo ir teikimo centras“. Ši įstaiga yra nevyriausybinė neįgaliųjų organizacija ir dirba informacinių technologijų srityje. Organizacija teikia visas kompiuterines paslaugas žmonėms turintiems negalią, taip pat organizuoja mokymus darbui su kompiuterine technika ir teikia konsultacijas informacinių technologijų srityje. Šioje organizacijoje dirba neįgalūs žmonės, Maksimas yra vienas iš jų. Šia iniciatyva norima paskatinti neįgaliuosius drąsiau žengti į darbo rinką.

Malonaus pokalbio pabaigoje užduodu paskutinį klausimą. Kokios gi yra Maksimo svajonės ir planai. O jis atsako paprastai: “ noriu padėti kitiems”. Juk visos gyvenimo negandos jam suteikė jėgų ir tvirto žinojimo, kad pagalba kitam yra stiprybės šaltinis. Jaunas vaikinas vedamas to žinojimo, visada randa kam padėti ir stengiasi nesislėpti už savo negalės.

 

Lina Hoffer

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.