Antroji IStorija – Daiva Ausėnaitė: Laužiantys ledą

Prieš beveik metus vieną rytą pajutau, kad keistai nutirpęs lūpos kamputis, lyg man nežinant, būčiau apsilankiusi pas dantų gydytoją ir jis suleido nuskausminamųjų. Jau kitą rytą buvo nutirpę pusė veido. Kamavo užgulusios ausies pojūtis. Po pietų labai užsinorėjau prigulti, nes svaigo galva. Gan greitai pasaulis ėmė skrieti pašėlusiu greičiu. Nesilaikydama už sienų negalėjau žengti ir kelių žingsnių. Ligoninėje kelias dienas gydytojai kovojo su mano galvos svaigimu. Saujos baltų tablečių tris kartus per dieną. Po kelių nepasiteisinusių diagnozių man pasakė – jums išsėtinė sklerozė. Tą patvirtino ir magnetinio rezonanso tyrimas, ir labai man nepatikęs tyrimas iš nugaros smegenų. Ir dar pasakė – tokių kaip tu – trys tūkstančiai.

Aš esu žurnalistė. Dirbti šį darbą pradėjau dar mokykloje, anksti pasirinkau sveikatos temą. Ir nejučia tapau sveikatos žurnaliste. Jau apie dvylika metų rašau straipsnius, kuriu TV reportažus apie ligas, jų simptomus, sveiką gyvenseną. Man teko išgirsti daugybę ligos ir pasveikimo istorijų. Įvairių diagnozių – lėtinių, mirtinų, užkrečiamų, pagydomų ir nepagydomų – žmonės pasakojo man, ką jie jautė, kai sužinojo, kad serga; kaip jie kovojo ir susitaikė su savo liga; kaip vieni ją nugalėjo, o kiti tiesiog priėmė ir gyveno toliau. Man atrodė, kad aš gerai pažįstu Ligą ir tikrai mokėsiu elgtis, kai ji pas mane ateis.

O kad Liga pas mane ateis, turėjau tokią keistą nuojautą. Tai, matyt, jokia mistika. Tam galima būtų rasti ir logiškesnį paaiškinimą – prieš dešimtį metų vieną dieną nustojau matyti viena akimi. Nemačiau kokį mėnesį, gydytojai buvo man išrašę net antidepresantų, galvojo, kad taip pasireiškia jaunus žmones neretai užklumpanti sunki sielos liga. Dabar vadinu save karta „iki magnetinio rezonanso“, todėl tuomet į mano ligos kortelę buvo įrašyta kažkokia diagnozė, susijusi su kraujagyslėmis. Tačiau juk mano organizmas žinojo, kad jame jau tūno Liga.

Tiems žmonėms, kurie sutikdavo su manimi susitikti, kad papasakotų apie savo ligas, buvau labai dėkinga. Vieną dieną supratau, kaip jiems nelengva man atsiverti. Visai nepažįstamam žmogui, kurį mato gal pirmą ir paskutinį kartą. Jie turi kalbėti apie lyg ir patį slapčiausią ir intymiausią dalyką – apie savo ligą. Visų jų prašydavau išdrįsti jei ne dėl to, kad „ant širdies“ pasidarytų lengviau, tai dėl tų, kurie skaitys tą straipsnį ar matys tą TV reportažą. Dėl tų, kurie patys turi tokią diagnozę, kurie labai suglumę, nusiminę, neramūs, visiškai pasimetę ir jaučiasi labai vieniši. Ne tai kad vieniši, o tiesiog vienui vieni.

Kai supranti, kad sergi, staiga lyg ir įkrenti į kažkokią visuomenės paraštę. Tave pastumia į šoną, uždaro už peršviečiamo stiklo sienos. Tave mato, bet ne visuomet įsileidžia, ne visuomet nori, kad tu būtum šalia, kad primintum apie save, savo bėdas, nenori, kad pasakotum, kaip gyveni… Taip sveikųjų visuomenė deklaratyviai rūpinasi sergančiaisiais, tačiau nuoširdžiai trokšta niekada niekada neatsidurti už to ledo. Kadangi sveikieji stumia sveikuosius, ledas vis storėja, jis apauga netolerancija, nepakantumu, abejingumu.

Visiems savo pašnekovams nuoširdžiai dėkojau už atvirumą ir sakiau, kad jie padarė didelį žygdarbį, jie sudaužė gerą gabalą tos nematomos ledo sienos. Žadėjau, kad jei jau aš susirgsiu, tai būtinai būsiu ta, kuri laužia ledą.

Taip jau nutiko, kad susirgau. Ir dabar jaučiu pareigą prieš visus tuos žmones, kurie su ašaromis akyse pasakojo man intymiausius dalykus, kurie apnuogino savo širdį ir sielą, kad tas ledas bent jau suskiltų. Neseniai www.islangas.lt sumanytojai pakvietė mane metus laiko būti išsėtinės sklerozės metraštininke. Kas mėnesį čia atsiras jūsų papasakota gyvenimo su IS istorija.

Viliuosi, kad istorijas perskaitys tie, kurie kupini baimės vežami į nervų ligų skyrius; kuriem ką tik pasakė „jums išsėtinė sklerozė“; kuriems atrodo, kad gyvenimas per greitai baigėsi…

Beldžiu į jūsų duris – įleiskite mane, kad kartu būtume Laužiantys ledą. Iš anksto lenkiu galvą prieš jus ir jums dėkoju.

Daiva Ausėnaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.