Trečioji IStorija – Vytautas Vaitekutis: liga verčia nedelsti gyventi

Klaipėdietis Vytautas (35 m.) kelis kartus medikų buvo beveik palaidotas. Nuo savo gyvenimo ir ligos bėgo iš miesto į kaimą, ieškojo laimės užsienyje. Tačiau ją rado sostinėje, išsėtine skleroze sergančiųjų konferencijoje. Ten sutikta Rūta tapo jo žmona. Vytautas per eilę metų gyvenimo su išsėtine skleroze suprato, kad reikia suvokti ir priimti save sergantį. Ir nieko neatidėti rytdienai.

Meniškos sielos jūreivis

Vytautas su šypsena prisimena savo vaikystę, jis gyveno prie jūros, svajojo užaugęs būti jūreiviu. Tėvai leido jį į Eduardo Balsio muzikos mokyklą, jis mokėsi groti fortepijonu. Pagal išsilavinimą Vytautas yra muzikantas. Žymus muzikantas Petras Geniušas kvietė Vytautą pas jį mokytis. Tačiau Vytautas neturėjo pinigų tęsti mokslų sostinėje. Vaikišką svajonę būti muzikantu greitai pakeitė svajonė pamatyti pasaulį.

„Vaikystėje vieną kartą buvau palaidotas. Man klaidingai diagnozavo labai sunkią ligą – tuberkuliozę. Gydytojai man suleido labai didelę dozę vaistų. Jie norėjo man išgelbėti gyvybę, tačiau nuo tų vaistų man pasidarė blogiau. Aš visas ištinau. Mamai jie pasakė „jūsų vaikas rytoj mirs“. Bet nemiriau, organizmas susidorojo su didele vaistų doze“, – prisimena Vytautas.

Jis visą gyvenimą prisimena šį nutikimą. Ir prisimindavo jį, kai būdavo nepakeliamai sunku. „Sakydavau sau – jei tuomet nemirei, vadinasi, nebuvo lemta. Gal tuomet man tokiu keistu būdu buvo pasakyta, kad man lemta ilgai gyventi ir aš turiu kovoti už gyvenimą. Taip ir stengiausi gyventi – su šypsena, dalinant kitiems savo gerą nuotaiką, optimizmą. Kurį laiką buvo sunkoka, bet dabar aš vėl šypsausi ir stengiuosi prajuokinti kitus. Sergant išsėtine skleroze reikia mokėti juoktis, tai puikus vaistas“, – šypsosi Vytautas.

Kavinėje, kurioje susitikome pasikalbėti su Vytautu, mums besišnekant pasikeitė ne vienas klientas. Ant mūsų staliuko stovintys kavos puodeliai po kurio laiko į mus žiūrėjo didelėm tuščiom akim. Vytauto gyvenimo istorija sustabdė laiką. Per kelias valandas jis papasakojo kelių dešimtmečių trukmės gyvenimo istoriją. Ir daug kas nebuvo įvardinta žodžiais, tačiau atėjo kaip aiškus suvokimas – buvo nemažai skausmo, baimės, panikos, depresijos, nusivylimo. Tačiau visada šalia buvo tikėjimas ir nesugriaunamas Vytauto gyvenimo džiaugsmas.

Liga atėjo anksti

Pirma išsėtinės sklerozės ataka Vytautui pasireiškė labai anksti, sulaukus vos septyniolikos. Tada jam buvo diagnozuotas vienos akies nervo uždegimas. „Mačiau dvigubą vaizdą. Kažkur pusę metų taip keistai mačiau pasaulį. Kai užmerkdavau tą akį, grįždavo normalus vaizdas. Taip prisimerkęs vairuodavau, skaičiau, dirbau“ – sako Vytautas.

Išsėtinės sklerozės diagnozė buvo įrašyta tik po vienuolikos metų. Ilgą laiką Vytautas gyveno be ryškesnių ligos simptomų. Nors jam dažnai svaigo galva ir būtent šis simptomas tapo jo vienatvės priežastimi. Ne kartą Vytautas kreipėsi į medikus, norėdamas sužinoti savo svaigimų priežastį, medikai tik skėsčiojo rankomis. Tai vargino ir vyrui dingo noras tartis su gydytojais. Be to, tikriausiai, kaip ir visi vyrai, Vytautas nebuvo linkęs kreiptis į gydytojus dėl naujai atsirandančių skundų. Jis sau pasakydavo „gal rytoj praeis“. Dabar Vytautas tokį savo požiūrį vadina jaunatvišku optimizmu ir maksimalizmu.

„Tiek bendradarbiai, tiek mano artimiausi žmonės, tėvai ėmė galvoti, kad esu alkoholikas ar narkomanas. Ne kartą teko dėl to susipykti. Man buvo labai apmaudu, nors galėjau įrodyti, kad nevartoju narkotikų, tačiau neturėjau paaiškinimo, kodėl svirduliuoju“, – sako Vytautas. Jis prisipažįsta, kad tie įtarinėjimai kėlė jam didelį stresą, vyras daug rūkė, o nuo rūkymo jautėsi dar prasčiau.

Negirtas „girtuoklis“ – taip Vytautas save vadino mintyse. Jo tėvai nenorėjo patikėti, kad Vytautas nevartoja narkotikų. Šeimoje dėl to ne kartą kilo konfliktai, Vytautui buvo išsakyta daug kaltinimų. Ir nors jis turėjo darbą, dirbo naftos produktų inspektoriumi, tėvams atrodė, kad jų sūnus svaiginasi.

„Santykiai kasdien darėsi blogesni. Pavargau ginti save, įtikinėti juos, kad nėra taip, kaip jie galvoja. Tai buvo labai psichologiškai slegianti situacija. Ne kartą puoliau į neviltį. Tačiau neturėjau artimų žmonių, kurie būtų manimi tikėję. Jaučiausi vis vienišesnis, balta varna dideliame mieste“, – sako vyras.

Bėgant nuo savęs

Vieną dieną Vytautas trūko kantrybė ir jis priėmė sprendimą pabėgti iš miesto. Jis norėjo susikurti naują gyvenimą, kuriame nebūtų įtarinėjimų, kurie labai jį žeidė. „Norėjau susikurti naują gyvenimą. Galvojau, kad toli nuo žmonių, kurie mane pažįsta galėsiu pradėti gyventi naują gyvenimą.

Vytautas toli nuo miesto šurmulio gyveno keletą metų. Jis sunkiai fiziškai dirbo. Tik dabar supranta, kad tai paskatino jo ligą vystytis greičiau. „Kaime gali likti tik galintys sunkiai dirbti ir sunkiai gerti,“ – šypteli vyras. Jis atvirai prisipažįsta, kad vieną dieną jo nenorėjimas gerti alkoholį taip, kaip kiti, vėl pavertė jį balta varna.

Iš kaimo į miestą grįžti Vytautą privertė liga. Vieną dieną jis suprato, kad nejaučia kojų, kad jos jo neklauso. Kelias savaites jis jautė kojų tirpimus, kurie kasdien vis stiprėjo. „Man atrodė, kad aš mirštu. Psichologinė būklė buvo labai sunki, net buvo minčių apie savižudybę…“ – atvirai prisipažįsta Vytautas.

Iškviesta greitoji pagalba nuvežė vaikiną į Klaipėdos ligoninę, tačiau ten jis kurį laiką buvo paliktas sėdėti koridoriuje. „Kažkas prie manęs priėjo ir pasakė, kad ligoninėje nėra vietų. Yra kitoje ligoninėje, bet nėra kam manęs ten nuvežti. Neturėjau pinigų išsikviesti taksi, kurį laiką sėdėjau ir mąsčiau, ką man daryti“, – prisimena Vytautas. Sunku patikėti tuo, ką jis netrukus pasakys. Kelis kartus pasitikslinu, ar tikrai taip buvo. Vytautas sako, kad jam nerūpėjo, ką apie jį galvoja žmonės, jis kovojo dėl savo gyvybės, jis norėjo susilaukti medikų pagalbos, norėjo, kad kas nors pagaliau paaiškintų, kas jam darosi. „Atsistojau ant kelių, atsirėmiau rankomis į žemę ir tokiu būdu pradėjau „eiti“ į kitą ligoninę. Taip „ėjau“ apie porą šimtų metrų iki kitos ligoninės. Buvo labai sunku, bet aš pasakiau sau, kad jie turės man padėti. Kojos manęs neklausė, negalėjau net trumpų atstumų nueiti svirduliuodamas. Neliko kitos išeities“, – sako Vytautas.

Pasiekęs kitą miesto ligoninę, Vytautas išties sulaukė medikų pagalbos. Medikai pradėjo ieškoti priežasties, magnetinio rezonanso tyrimas parodė, jog vyro galvoje yra uždegimo židiniai. Dar po kelių tyrimų jam buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė.

„Ar pasidarė lengviau sužinojus diagnozę? Ir taip, ir ne. Diagnozė reabilitavo mane draugų akyse, nors santykiai su mama ir broliu vis dar sudėtingi. Tačiau sužinojus, kokios perspektyvos manęs laukia, apėmė ir depresija. Jau lyg ir buvau susitaikęs su tais svaigimais, svirduliavimais. O dabar sužinojau, kad vieną dieną galiu sėstis į neįgaliojo vežimėlį. Buvo sunkiausia, nes nutolo mano svajonė išplaukti į jūrą. Norėjau būti jūreiviu kaip ir mano brolis“, – liūdnai šypteli Vytautas.

Atrasta laimė

Sulaukęs dvidešimt ketverių Vytautas du metus laimės ieškojo Londone. Iš Londono Vytautas norėjo traukti į Ameriką. Tuomet tai buvo jo svajonių šalis. „Įgijau gyvenimo užsienyje patirties, tačiau ten nesijaučiau laimingesnis. Ir ten, nežiūrint visos jų tolerancijos, mačiau įtarinėjančius žvilgsnius. Mano svirduliavimai, nepataikymai į duris daugeliui kėlė tas pačias mintis apie mano polinkį svaigintis,“ – prisimena Vytautas.

Klausiu, gal viskas būtų kitaip, jei jis būtų savo bendradarbiams ir naujiems pažįstamiems pasakęs savo diagnozę. Vytautas sako, kad diagnozė jo medicinos kortelėje atsirado tik po keturių metų. „Galbūt ne tik man reikėjo paaiškinimo, kodėl esu toks, koks esu. Žinoma, ir kitiems reikėjo žinoti, kas man yra. Tikėtina, kad mano gyvenimas būtų buvęs lengvesnis. Tikėtina, kad nebūtų buvę tokių sunkumų. Tačiau man, matyt, reikėjo tai patirti. Viskas, kas įvyko mano gyvenime – turėjo įvykti. Tam, kad tapčiau stiprus, kad užaugčiau ir kad sutikčiau tuos žmones, kurie dabar man teikia didelį džiaugsmą“, – šypsosi vyras.

Vytautas Klaipėdoje susirado sergančiųjų išsėtine skleroze draugiją, dalyvavo įvairiuose renginiuose, ieškojo informacijos ir paramos. Kartą su grupe diagnozės draugų išsiruošė į Vilnių, į išsėtine skleroze sergančiųjų konferenciją. Seime vykusioje konferencijoje Vytautas buvo supažindintas su Rūta. Jau po pusmečio jie susituokė, o Vytautas persikėlė gyventi į sostinę. Kaip greitai! „Taip, greitai. – šypsosi Vytautas. – Tačiau šita liga neleidžia ilgai svarstyti. Mūsų atveju brangi kiekviena diena. Nenoriu keturis metus „draugauti“, paskui dar laukti „subrendimo“ vestuvėms. Atsirado jausmas, gražus abipusis jausmas. Mes turim būti kartu kasdien, mėgautis buvimu. Tikiu, kad šilti jausmai prisideda prie geresnės mūsų abiejų psichologinės būklės, o ji tiesiogiai veikia fizinę savijautą,“ – sako Vytautas.

Gyvenimas sveikųjų visuomenėje

Tą pačią diagnozę turintys sutuoktiniai puikiai vienas kitą supranta, palaiko. „Dabar galiu pasakyti, kad tai ir yra ta laimė, kurios visur ieškojau. Žmona man suteikė pasitikėjimo savimi. Jau vaikščiojau pasiremdamas lazdele. Dėl to, kad klausiančiam ir nustebusiam žvilgsniui gatvėje būtų duotas nors koks nors atsakymas. Taip jau yra – sveikųjų visuomenė priima tave akimis. Jeigu atitinki kažkokį standartą, ties tavimi žvilgsnis nesustoja. Jeigu ne – atsiranda smalsumas, paskui gimsta įtarimas, tada tave atstumia. O lazdelė buvo mano paaiškinimas – aš sergu, štai lazdelė, nėra reikalo čia į mane spoksoti. O dabar pakeičiau savo nuomonę, man nereikia lazdelės, kad aš jausčiausi visaverčiu visuomenės nariu,“ – sako Vytautas.

Vilniuje jis susirado būrį diagnozės draugų, kurie virto tikrais draugais. Kiekvieną savaitgalį jis su jais susitinka, nemažai kalbasi apie gyvenimą turint išsėtine skleroze. Mokosi suvaldyti ligą, prie jos prisitaikyti. Vytautas sako, kad labai svarbu suvokti ir priimti save sergantį. Ir priduria, kad šiam suvokimui labai padeda bendravimas su ta pačia liga sergančiaisiais. Jis įsitikinęs, kad nebūtų buvę tiek jo klaidžiojimų po pasaulį, jeigu anksti būtų sužinojęs, kuo jis serga, jeigu būtų išgirdęs tą pačią ligą turinčio žmogaus istoriją.

„Gali net ir į Ameriką nuvažiuoti, kad tik su kuo nors pabendrautum. Kai nežinai diagnozės, kai nežinai, kad yra dar tokių kaip tu, jautiesi labai blogai. Ir, matyt, nesąmoningai daugelį metų ieškojau galimybės susitikti ta pačia liga sergančius,“ – svarsto Vytautas.

Likimo paradoksai

Šiuo metu Vytautas studijuoja, jis nepuoselėja vilčių, kad mokslus baigs. Jo ligos istorijoje yra įrašas – „recidyvuojanti-remituojanti“ ligos eiga. Tačiau Vytautas sako, kad jaučia didelį malonumą mokytis. Paskaitos, knygos, nauja informacija – viskas leidžia atitrūkti nuo kartais pilkokos kasdienybės, skaudžios, ligos padiktuotos realybės. Vyras prisipažįsta, kad vis dar nedrąsiai svajoja ir mintyse sako „kai pasveiksiu“.

Jis sako, kad sergantys išsėtine skleroze turėtų būtinai sportuoti, kasdienės mankštos svarbą jis pats labai jaučia. Vytautas kažkada buvo užkietėjęs rūkorius, metęs rūkyti greitai suprato, kad jaučiasi žymiai geriau. Vyras jau penkerius metus vartoja vaistus, kurie leido jam pamiršti apie išsėtinės sklerozės atakas, jau nebūna kojų tirpimų, pereinančių į jų nejautrumą.

Neseniai Vytautas socialiniuose tinkluose susirado Ukrainoje gyvenantį brolį Gintarą. Tik keistu likimo vingiu galima pavadinti faktą, jog Vytauto brolis yra neurologas. „Nejaugi man reikėjo susirgti, kad aš jį surasčiau? – svarsto Vytautas. Broliai kol kas bendrauja internetu, nedrąsiai susipažįsta, pasakojasi savo gyvenimo istorijas.

Socialiniuose tinkluose Vytautas priklauso išsėtine skleroze sergančiųjų grupei. Jis kasdien iš interneto platybių ištraukia kokį juokingą vaizdelį ar anekdotą. „Būtina šypsotis, būtina kartais nors kelias minutes nuoširdžiai pasijuokti. Liga – ne priežastis liūdėti ir prarasti gyvenimo džiaugsmą. Ji daug ko jus išmokys, tai bus nepakartojama ir svarbi jums patirtis. Tačiau neleiskite jai atimti iš jūsų tikėjimo ir mokėjimo džiaugtis,“ – palinki visiems Vytautas.

Kalbino Daiva Ausėnaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.