Ketvirtoji IStorija – Algimantas Sakalas: ilgai gyvensiu – ilgai sirgsiu

Algirdas Sakalas (58 m.) su išsėtine skleroze pažįstamas ne vienerius metus. Liga buvo šalia, kai į pasaulį atėjo jo anūkas, kai susirgo žmona, kai galvoje sukosi planai apie karjeros galimybes užsienyje. Dvi dešimtis metų išsėtinė sklerozė yra nuolatinė Algimanto palydovė, su ja jis išmoko būti, ją jis atpažįsta kitų žmonių eisenoje ir sako, kad yra pasiruošęs viskam. Nes šalia Algimanto dabar jo angelas sargas – Julytė.

Angelo kaimynystėje

Algimantas prieš keletą metų palaidojo žmoną. Sau buvo davęs įžadus, kad tris metus gedės. Keista likimo užgaida – po trijų metų Algimanto gedulo tylos jis socialiniuose tinkluose susipažįsta su Julija. Julija buvo palaidojusi savo vyrą, du našliai pajuto, jog laikas susitikti gyvai. „Mane iš karto sužavėjo jo optimizmas. Pamačiau Algimanto nuotrauką, kur jis vežimuke, tačiau šypsosi, sėdi kaip raitelis ratais į viršų“,- šypsodamasi prisimena Julija.

Jie susipažino prieš du su pusę metų. Julija prisiminė, kad draugystės su Algimantu pradžioje, internete ieškojo informacijos apie sveikųjų ir sergančiųjų poras, apie gyvenimą kartu. Ji parašė laišką vienai tokiai porai, jai labai patiko atsakymo žodžiai „laikomės įsikabinę vienas į kitą“.

Algimantas paima Julijos ranką ir man kaip paslaptį sako: „ji mano angelas sargas“. Sunku būtų ginčytis – Algimantas aktyviai dalyvauja sergančiųjų išsėtine skleroze sostinės savipagalbos grupėje, vakarais ir savaitgaliais kartu su Julija jie traukia į miestą, vaikšto į koncertus, bažnyčias. Geriant kavą su pienu ir skanaujant Julijos iškepto pyrago, prasideda pažintis. Su Algimantu, Julija,  Algimanto liga, jo neblėstančiu optimizmu ir abiejų gyvenimiška patirtimi.

Nežinia ir informacijos trūkumas

Algimantas prisipažįsta, kad jo atmintis pastaruoju metu prastėja. „Vieniems ta liga smarkiai nepasireiškia, kadangi aš ją turiu daugybę metų, tai ir jos pasireiškimo formos aktyvesnės“, – sako Algimantas.

Prieš diagnozuojant išsėtinę sklerozę, Algimantui, kaip ir daugeliui tais laikais, po pirmos atakos buvo įrašyta diagnozė – encefalomielitas. Po antrosios ligos atakos, jo kolegos – sanatorijos Druskininkuose gydytojai – atliko keletą tyrimų ir nustatė jam išsėtinę sklerozę. Algimanto kolegė, profesorė tuomet jam pasakė žodžius, kuriuos vyras prisimena iki šiol „ilgai gyvensi – ilgai sirgsi“. Prisimena, nes įsitikinęs, kad profesorės žodžiai pildosi.

„Prisimenu savo pirmąsias atakas – buvo aptemusi viena akis. Daugeliui regėjimas atsistato, man tuo požiūriu nepasisekė – neatsistatė pilnai. Žmogų matau iš trijų metrų. Į akį leido vaistus, buvo labai skausminga. Pamenu, rezidentė viena labai nedrąsiai leido vaistus, pradūrė man kapiliarą, buvo mėlynė didelė po akimi. Iki šiol prisimenu ligoninėje dirbusią sesutę šeimininkę, tokią stambią moterį, kuri mane pamačiusi, kad ėmė juoktis. „Inteligentas su mėlyne po akim – sakė ji“, – juokiasi prisiminęs Algimantas.

Po pirmos atakos buvo ir kitos, kaip sako vyras, ligą „pajuto ant kojų“ – kliūdavo net eidamas lygiu šaligatviu, kojos sunkiai valdėsi. Vieną neįgalumo grupę keitė kita. Teko imti lazdą į rankas, paskui teko sėstis į vežimėlį.

Gyvenimas tarp atakų

Algimantas apie išsėtinę sklerozę išgirdo, kai jam buvo 40 m. Sako, kad tuomet buvo didelė nežinia, trūko informacijos apie ligą ir paklaust nebuvo pas ką. „Aš jaučiau kažkokius simptomus, bet nežinojau, kas man gali būti. Dabartiniu mano vertinimu, tai buvo drąsus skyriaus vedėjos sprendimas. Nes tokias diagnozes nelabai tuomet ir rašydavo“, – pasakoja Algimantas.

Vyras prisimena vieną iš savo atakų, dėl jos stiprumo net teko gultis į ligoninę. „Tų atakų buvo gausybė, bet šią prisimenu, nes gulint ligoninėje sužinojau, kad gimė anūkas. Pažeisdami visą ligoninės ir gydymo tvarką – gėrėm šampaną“, – su šypsena pasakoja Algimantas.

Paskutinė išsėtinės sklerozės ataka buvo prieš nepilnus du metus. Tada ligoninėje Algimantas praleido pusę metų. „Kai esi vežimuke, nelabai pradžioj ir supranti, kad kažkas darosi. Paskui supratau, kad kojos nelabai laiko. Iki atakos viena ranka remdavausi į vežimuką, kitą į laiptų turėklą ir pats leisdavausi laiptais. Taip pat pats nueidavau į tualetą. Kažkiek tos jėgos kojose dar buvo. Po šitos paskutinės atakos dabar jau visai nejaučiu kojų. Gydytoja sakė, kad liga pikta pasidarė“, – sako Algimantas.

Julija taip pat pamena paskutinę Algimanto ataką, tuomet jie jau buvo kartu. „Šiek tiek supanikavau, nes  po paskutinės atakos jam greitai susiformavo pragulos. Čia net ne priežiūros problemos ar ilgo gulėjimo, taip jau su tom pragulom būna. Dar tam tikrų medikamentų skyrimas, skirtų IS gydymui, slopina imuninę sistemą ir stabdo žaizdų gijimą. Algimantą guldėme į priežiūros ligoninę. Pragulos reikalauja kruopščios ir profesionalios priežiūros. Tas pusmetis – tai buvo pragulų gydymas. Buvo sunku jį pasodinti, jis nuolat gulėjo, buvo atpratęs sėdėti. Tai buvo pirma ataka, kurią aš mačiau ir ji mane ne juokais išgąsdino“, – sako Julija. Ji pasakė Algimantui – gyvensim, taikysimės prie naujų sąlygų. „Ir dabar galiu pasakyti – jeigu jis atsigultų į lovą ir nesikeltų, mes mokytumėmės gyventi iš naujo, kitoje situacijoje. Galima būti su kojomis ir būti nelaimingam. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio“, – įsitikinusi Julija.

Sergančiųjų paieškos

Algimantas ne kartą krovėsi lagaminus ir kėlėsi gyventi į skirtingus miestus, gimė Marijampolėje, dirbo Druskininkuose, prieš keletą metų atsikraustė gyventi į Vilnių. Julija prasitaria, kad matematikos-mechanikos mokslus baigęs Algimantas buvo daug žadantis specialistas, dirbo su skaičiavimo technika. Ji vadina jį karjeristu, nes Algimantas galvojo apie karjeros aukštumas, norėjo išvykti dirbti į Maskvą ir tokią galimybę turėjo. Tačiau liga koregavo Algimanto planus. Jam neretai tekdavo keletą mėnesių praleisti ligoninėje, nedarbingumai tęsdavosi po kelis mėnesius. Tad gan greitai Algimantas sako tapęs „nurašytu“ – „nedarbingu”.

Kai Algimantas atvyko į Vilnių, pradėjo ieškoti savo kolegų-sergančiųjų. Algis prasitaria, kad dabar jau iš kalbos supranta, ar žmogus serga, ar ne. Sako, kad sergančiųjų išsėtine skleroze kalba skiriasi nuo sveikųjų. Sostinėje Algimantas susipažino su keliais sergančiaisiais, užsimezgė stiprūs ryšiai. Savipagalbos grupės užsiėmimus lankantis vyras sako, kad galvoja apie tai, ką pasakys neseniai diagnozę išgirdusiems žmonėms. Jis nenori, kad jo žodžiai sukeltų blogas nuotaikas, priešingai – jis nori įkvėpti optimizmo, paskatinti sergančiuosius mėgautis gyvenimu, džiaugtis kiekviena diena.

„Kai žmogus vaikšto, nelabai gali įtarti, kad serga. Kai jauti pats, kad tau tos kojos neklauso, gali atsirasti kompleksas, kad „aš kažkaip kitaip vaikštau“ ir tada atrodo, kad visi žiūri ir mato, kad tu eini nelabai tiesiai, ar viena koja ne tokia tvirta. Bet čia, matyt, daugiau vidiniai kompleksai“, – apie sergančiųjų eisenos pokyčius svarsto Algimantas.

Besikeičianti kasdienybė

Julija ir Algimantas pasakoja apie savo gerąjį kaimyną, kuris atsiliepė į jų skelbimą ir keletą rytų padėdavo Algimantui iš lovos persikraustyti į vežimėlį. „Gerų žmonių tikrai yra. Jis tą daro be užmokesčio, ateina ryte, padeda įkelti ir traukia savais reikalais“, – pasakoja Julija.

O Algimantas, vedinas savo mechaniko mąstymo, svarsto apie įvairias nuožulnumas, kurios padeda tokiems kaip jis iš lovos be kitų pagalbos perlipti į vežimėlį.

Besibaigiant mūsų pokalbiui, sužinojau, kad pora ruošiasi į artimiausią kavinę, tokia jau jų tradicija – savaitgalio vakarienė mieste. Ir tai nėra reta išimtis. Julija stengiasi, kad Algimantas dažniau išeitų iš namų. Ji svajoja apie judviejų bendrą kelionę į šventą vietą – ten kiekvienas pajunta Dievo buvimą. Ten ji pati ne kartą buvo, ten išgyveno nuostabius jausmus, ten norėtų nukeliauti kartu su Algimantu, kad ir jis pajustų šventumo artumą. Algimantas nedrąsiai šypsosi ir sako, kad jei ši svajonė išsipildys, jis tik dar kartą įsitikins, kad Julija – jam iš dangaus siųstas angelas.

Minint išsėtinės sklerozės dieną, Algimantas prasitarė, kad šiemet jie skris į Romą. Atrodo, net drąsiausios svajonės pildosi, jeigu jas įsileidi į savo širdį…

Daiva Ausėnaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.