Penktoji IStorija – Dalia ir Darius: Kai meilė nustumia ligą į šalį

Darius Vitkevičius (47 m.) ir Dalia Borusevičiūtė (47 m.) keletą metų gyvena kartu. Darius vilnietis, Dalia iš Telšių. Ir nors vienu metu abu gyveno sostinėje, tačiau taip ir nesusitiko. Tik po daugelio metų juos suvedė liga – išsėtinė sklerozė. Jie susitiko sergančiųjų išsėtine skleroze susitikimuose. Liga juos supažindino, sujungė ir privertė apie ją pamiršti. Jų širdyse įsižiebusi meilė keičia jų savijautą, suteikia stiprybės.

Ligų istorijos

Dariui išsėtinė sklerozė diagnozuota prieš penkiolika metų. „Diagnozė man buvo parašyta tiesiog įvertinus refleksus, nervinį pralaidumą ir kitus tik gydytojams suprantamus parametrus. Prieš penkiolika metų tai buvo negalutinė diagnozė. Aišku, gydytojų meistriškumas buvo stulbinantis. Neurologė žiūrėjo mano eiseną. Man pasirodė, kad diagnozavo pagal piršto pataikymą į nosį“, – juokiasi Darius. Prieš dešimtmetį Dariui diagnozę tikslino šiuolaikiniais tyrimais.

Darius sulaukęs 25-erių buvo viena akimi apakęs. Savaitę laiko jam į akį leido peniciliną – tai priešuždegiminis antibiotikas. Vėliau jis kreipėsi į gydytojus, nes jį mėtė į šonus, kamavo nuovargis. „Aišku, pats dėl tokių simptomų į gydytojus nesikreipčiau, tiesiog viena pažįstama daktarė nuvarė mane pas gydytojus. Iki to lankiausi poliklinikoje, man tuomet suleido kraujagysles plečiančių vaistų. Sėdžiu koridoriuj visas raudonas, tik girdžiu, kad gydytojos šnibždasi tarpusavyje, bet nieko man nesako. Po to nutikimo dar porą metų vaikščiojau pasisvirduliuodamas“, – ligos pradžios istoriją pasakoja Darius. Vyras skaičiuoja, kad jo ligos stažas – 22 m.

Daliai išsėtinę sklerozę diagnozavo 2000 m. „Turėjau draugę gydytoją, ji irgi mane stebėjo iš šono. Ir vis ragino – tu nueik pas neurologą, tau reikia. Mane tuomet užmesdavo į šalį, ypač kai ilgiau paeidavau. Ir nuovargį jaučiau. Po gimdymo man buvo išsiplėtusi kojos vena, visą kaltę dėl savo eisenos sumečiau tai venai. Ir su tais visais simptomais nuėjau gydytis pas angiochirurgą. Jis gydė veną vaistais, tačiau kai vėl jam pasiskundžiau, kad mane mėto, pasakė, kad reikia kreiptis į neurologą. Galiausiai, po dviejų raginimų, aš atsidūriau neurologo kabinete“, – pasakoja Dalia.

Dalia prisipažįsta, kad nors ir išgirdo diagnozę pakankamai vėlai, ligos simptomus ji jautė ir anksčiau. „Tie simptomai, matyt, buvo tokie lengvi, kad nekreipiau į juos dėmesio. Galiausiai, visus tuos skundus suverčiau kojos venai“, – sako Dalia.

1991 m. Daliai darė trūkusio apendicito operaciją. Po operacijos ji ėmė stipriau jausti viso kūno suglebimą – buvo be jėgų, jautė didelį nuovargį. „Mama kaime gyvena, rūbus plaunam ir jaučiu, kad pavargau, atsisėdau ant žemės. Mama stebėjosi, kaip čia jaunas žmogus ir pavargusi. Manau, kad kai man diagnozavo išsėtinę sklerozę, liga gal buvo įgijusi pagreitį. O gal čia suveikė žmogiškoji psichologija, nes sužinojus diagnozę, koja vis labiau ėmė silpti…“ – pasakoja Dalia.

Ligos suvesti

Neilgai trukus po diagnozės, Dalia įsitraukė į Telšių sergančiųjų išsėtine skleroze klubo veiklą. „Pažintis su Darium, matyt, ir įvyko tada, kai klubas buvo įkurtas. Kurį laiką mes buvom tiesiog pažįstami, nes draugijų nariai susitikdavo bendruose renginiuose. Klubo įkūrėjas vieną dieną savo pareigas perleido man. Darius, buvęs Vilniuje išsėtinės sklerozės skyriaus pirmininku, dabar yra mano pavaduotojas“, – šypsosi Dalia.

Darius sako, kad ši liga visiems labai skirtingai pasireiškia. Tačiau sergantieji puikiai vienas kitą supranta, nes kiekvienam tenka patirti beveik visus esančius ligos simptomus. Šiuo metu Dalia ligą „jaučia kojomis“, jai sunkiau eiti. Darius sako, kad kojos dar jo klauso, bet galva labai keista. Jeigu reikia ilgiau paeiti, ji ima svaigti.

„Mes suprantame vienas kitą, jeigu vienas sako, kad pavargo, tai supranti, sakai, eik pagulėk. Nematai kitame žmoguje to nesuprantančio, smerkiančio ar kitokio žvilgsnio. Mes vienas kitą suprantam, tą nuovargį, jėgų nebuvimą, suvokiam vienas kito galimybes, blogas nuotaikas, liūdesį. Nereikia nieko aiškinti“, – sako Darius.

Darius buvo vedęs, iš santuokos turi du sūnus, Dalios dukrai 23 m. Darius savo santuoką nutraukė dar prieš sužinant ligos diagnozę. Prieš keturis metus jis persikėlė gyventi į Telšius. Ir nors po instituto Dalia aštuonis metus gyveno Vilniuj, jų keliai tuomet nesusikirto. Likimas bandė suvesti, bet, matyt, prireikė ieškoti kitų būdų, kaip juos supažindinti.

„Dabar mūsų santykiai žavūs, nes abu turime gyvenimiškos patirties, mūsų net mintys panašios, labai daug sutapimų ir bendrumų“, – šypsosi Dalia. Darius sako, kad abu stebisi, kaip viskas taip gerai. Dalia irgi antrina, jog nesitikėjo, kad gali tarp dviejų žmonių būti tokie idealūs santykiai. Ir Darius dėkingas už tai tik ligai, nes jeigu nei ji, jie nebūtų susipažinę. „Ką aš ten veikčiau Telšiuose sveikas būdamas?“ – juokiasi Darius.

Sveikųjų visuomenė

„Susirgus iš draugų liko tik patys tikriausi. Vienam esant reikalui galiu skambinti net ir naktį. Jei tik gali, visada pagelbės. Kurį laiką ligos pradžioje gali būti sveikųjų visuomenėje, bet paskui tenka ieškoti diagnozės draugų. Su sveikaisiais reikia kažkur keliauti, eiti į teatrą, sportuoti. Viso to tu negali, bet kodėl turi juos stabdyti tą daryti? Todėl traukiesi. Liga kažką atima. Sveikieji yra tavo gyvenime, jie niekur nedingsta. Jiems sunku prie mūsų prisitaikyti. Taip jau yra – mūsų visuomenė suskilusi į dvi dalis – sveikųjų ir sergančiųjų“, – svarsto vyras.

Dalia dar dirba. „Darbas man patinka, yra įdomus ir nenuobodus. Jaučiu palaikymą iš bendradarbių ir man tai yra labai svarbu“, – pasakoja Dalia.

Paskutiniuosius metus, kai gyveno sostinėj, Darius nebevairavo automobilio. O dabar jis vežioja Dalią į darbą. Ir vėl meilė įkvepia darbams, kurie jau buvo nustumti į šalį.

Gyvenimas su liga

Keli metai iš eilės Dalia rašo projektą, gauna finansavimą, rudenį visi Telšių klubo sergantieji savaitei važiuoja į sanatoriją. Taip pat kiekvienais metais klubas renka du procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio. Iš surinktų pinigų važiuojama į Monciškes, savaitei pailsėti.

Dalia labai džiaugiasi, kad klubo nariai yra aktyvūs, dalyvauja kitų klubų renginiuose, vyksta į sąjungos organizuojamus susitikimus. „Turime gydytoją neurologę, kuri labai bendrauja su klubo nariais. Gydytoja skatina mus mankštintis, ji ir morališkai mus palaiko“, – sako Dalia.

Pora sako, kad labai svarbu turėti lengvai prieinamą gydytoją, su kuriuo gali pašnekėti, jeigu neramina kažkoks klausimas. Jei sunkiai pasiekiamas gydytojas, gerai būtų bent jau pasišnekėti su ta pačia liga sergančiu žmogumi, čia jau prasideda savipagalba.

Dalia prisiminė ligos pradžioje ieškojo atsakymo į klausimą apie ligos priežastį. Tuomet jai į rankas pateko dviejų švedžių knyga, kurioje buvo rašoma apie sutrikusį emocinį foną, kuris daro įtaką ligos eigai ar jos atsiradimui. „Aš įsidėmėjau tą, nes buvau uždara, nemokėjau atskleisti savo emocijų. Jeigu pikta, eik mušti pagalvės, bet būtinai turi išsilieti, neužsidaryti savyje“, – šypsosi Dalia.

Moteris pamena, kad vienu metu klubo nariai susitikdavo su psichologe, bet tuometiniai susitikimai jai didelio įspūdžio nepaliko. „Gal ir mes patys kalti, pasyviai sėdėjom ir laukėm stebuklo. Dabar mes norim, kad į klubo veiklą įsitrauktų daugiau jaunų žmonių, jie suaktyvintų mūsų veiklą. Jaunų žmonių mums labai trūksta“, – sako Dalia. Darius gi galvoja, kad ligos pradžioje žmonės vis dar stengiasi išlikti sveikųjų visuomenėje, jie dirba, gauna vaistų ir nieko nenori žinoti apie ligą. Juk po pirmos atakos žmogus gali apie dešimt metų nejausti jokių simptomų ar ligos paūmėjimo.

Alternatyvus gydymas

Darius sako, kad turi nugaros išvaržą, kuri jį labiau neramina negu išsėtinė skleroze. Dalia taip pat turi dar vieną autoimuninę ligą – reumatoidinį artritą. Dalios kairė ranka pažeista išsėtinės sklerozės, o dešinę sunkiau valdyti dėl artrito pažeistų pirštų. Po artrito paūmėjimo, Dalia darė magnetinį rezonansą ir jis parodė, kad smegenyse išsėtinės sklerozės pokyčių nėra.

Darius ir Dalia negauna gydymo imonomoduliuojančiais vaistais. Jų ligos eigai jie netinka, todėl jiems neskiriami jokie vaistai. „Interferonai jau nieko nepadaro, jie tinka tik paūmėjimo atveju arba suretina atakas, jeigu juos pastoviai vartot. Jeigu paūmėjimų nėra, jie duoda tik šalutinį poveikį“, – aiškina pora.

Jie sako, kad gerą savijautą jiems padeda išsaugoti alternatyvaus gydymo metodai. Ir ima vardinti: jie geria daug vandens, naudoja Himalajų druską, darosi šarminį vandenį, kasdien naudoja šviesos terapiją, Bioptron lempą yra įsigiję. Neseniai nusipirko elipsinį treniruoklį, masažuoklį-krėslą, į kurį kasdien sėdasi, kad atsipalaiduotų.  Taip pat geria sisteminius enzimus.

Santykis su liga

„Ši liga į mano gyvenimą atvedė daug draugų, susiradau ir dvasinį draugą. Niekada apie ligą blogai negalvoju,  tikiu, kad viskas bus gerai, atsiras vaistai. Aš esu aš ir man blogai nebus. Mano vaikystė buvo labai gera, viskas ėjo be jokių  problemų. Man buvo šešiolika, kai mamytė mirė. Tai buvo pirmas skausmingas smūgis. Trūko moteriškos šilumos. Daug sportavau, nebuvo laiko eiti per mergas, įsimylėjau ir vedžiau 18-kos. Mečiau mokslus, paskui buvo armija, grįžęs dirbau autoservise, antrą kartą įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą Bet, atsiradus verslo galimybėm, vėl nutraukiau mokslus, dėl ko labai gailiuosi Negalėčiau susieti ligos su gyvenimo kontekstu, kad ten kažkas buvo itin blogai. Visi bandom ieškoti savo ligos priežasčių. Vėliau sužinojau, kad šia liga sirgo mano dėdė. Mano gyvenime buvo daug pokyčių. Išsiskyriau su žmona po 15-os bendro gyvenimo metų, tik vėliau sužinojau apie savo ligą. Kai tu anksti vedi, dominuoja fizinė trauka, tau nereikia dvasinio draugo. O kai gyvenimo eigoj ima ryškėti tie dvasiniai skirtumai, tada suvoki, kad tas žmogus pakankamai tolimas tau“, – gyvenimo puslapius paskubomis verčia Darius.

Dalia klausydamasi Dariaus šypsosi ir sako, kad nors aplinkui save jie mato visokių ligos pasireiškimų ir tokių, kurie gali išgąsdinti, jis visada lieka optimistu. Ir priduria: „gerai nusiteikusiu, ramiu optimistu. Tas jo optimizmas suteikia kažkokios vidinės ramybės visiems. Ir man. Žinau, kad gali būti sunku, bet mes tikim rytojumi ir neprarandam vilties“.

Kalbino Daiva Ausėnaitė

This entry was posted in Visos istorijos. Bookmark the permalink.